Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Dovilė Šakalienė teigia, kad priedangos, kurias pagal Statybos techninį reglamentą (STE) reikia įrengti naujos statybos statiniuose, neapsaugos piliečių karo atveju. Anot jos, daugelis tokių priedangų negalėtų apsaugoti žmonių nuo bombardavimo ar net skeveldrų.
„Vietoje to, kad dirbtų prie slėptuvių, kurios galėtų apsaugoti nuo bombardavimo, buvo pasiūlyta daryti priedangas. Iš esmės priedangos neatitinka poreikių, nes jos dažnai yra per toli. Kitas dalykas, kad jeigu mes kalbame apie dideles ir atviras erdves, kurioms kartais priskiriamas priedangos statusas, tai tokios vietos neapsaugos nei nuo bombardavimo, nei nuo skeveldrų“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje teigė D. Šakalienė.
Politikė paminėjo, kad tokiose šalyse kaip Švedija ar Suomija yra įrengta pakankamai slėptuvių, kad jose galėtų pasislėpti apie du trečdaliai gyventojų. Ji išskyrė Taivano atvejį, kur vietos slėptuvėse pakaktų 40 mln. asmenų, bet šalyje gyvena tik 23 mln.
Taip pat, anot jos, nors vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės nuomone, slėptuvių įrengimas būtų „nepakeliama našta valstybei“, Izraelio patirtis parodo, kad egzistuoja ir pigių variantų. Ji pamini, kad 10 tūkst. dolerių kainuojančias antžemines slėptuves galėtų įsirengti ir šeimos ar bendruomenės.
„Kuo pasidalino kolegos dirbantys Izraelyje, tai kad yra labai mobilios slėptuvės, kurios iš esmės yra tiesiog gelžbetonio kubas, kur gali pasislėpti nuo 15 iki 20 žmonių. Jos gali sėkmingai atlaikyti ir tiesioginį apšaudymą ir kainuoja 10 tūkst. dolerių“, – aiškino ji.
„Nebūtinai požeminės turi būti slėptuvės, kad būtų efektyvios“, – pridūrė ji.
NSGK narė taip pat paminėjo, kad Lietuvoje planuojama, jog gyventojui pasiekti slėptuvę gali užtrukti iki 15 min., kas nėra priimtina. Anot jos, planuojant per kiek laiko žmonės gali pasiekti slėptuvę, Lietuvoje taip pat trūksta atsižvelgimo į regioną, kuriame ji įrengiama, jos artumą prie pasienio.
„Pavyzdžiui, Izraelio įstatymuose įtvirtinti įvairūs slėptuvių tipai, stacionarios ir mobilios slėptuvės. Taip pat, pagal atstumą nuo fronto linijos priklauso įrengimas. Maža to, aiškiai sudėlioti patekimo terminai, per kiek galima surasti ir pasislėpti. Terminai yra nuo 0 iki 15–30 sekundžių. Maksimumas yra 3 minutės“, – aiškino ji.
Tuo metu socialdemokratas Linas Jonauskas pastebėjo, kad net egzistuojant slėptuvėms ar priedangoms, nėra tinkamai apibrėžta, kur krizės atveju turėtų slėptis gyventojai. Anot jo, ruošiantis galimai krizei, visiems gyventojams turėtų būti pateikta informacija, į kokias slėptuves ar priedangas jie turi nuvykti.
„Didžiuosiuose miestuose, net jeigu bus priedangų, net jeigu bus slėptuvių, įvykus krizei įsivyraus chaosas, nes žmonės nežinos kur eiti (...) Lygiai taip pat, kaip žinome kur eiti balsuoti, kiekvienam žmogui turėtų būti priskirta slėptuvės vieta“, – sakė L. Jonauskas.
Jis taip pat paminėjo, kad sprendimus dėl priedangų buvo galima priimti per pirmąsias savaites, nuo karo Ukrainoje pradžios, bet tai užtruko apie 2 metus.
„Pasiruošimas yra labai lėtas, darbai smarkiai vėluoja. Ir jeigu buvo galima padaryti daug dalykų per pirmus mėnesius, tai pakeitimas, kad po visuomeniniais pastatais turi būti įrengtos priedangos, galėjo būti padaryta per keletą savaičių ar mėnesį“, – aiškino jis.
ELTA primena, kad 2024 metų vasario 28 dieną įsigaliojusiu STE nustatyti reikalavimai priedangų įrengimui naujos statybos statiniuose, jau pastatytiems pastatams teikiamos rekomendacijos.
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) teigimu, siekiant stiprinti visuomenės pasirengimą galimoms grėsmėms, šalyje įkurtas per 3,3 tūkst. priedangų tinklas, kuriame tilptų 912 tūkst. (apie 31 proc.) gyventojų.
Taip pat, 12 savivaldybių jau pasiekė ir Vyriausybės iškeltą tikslą, numatantį, kiek gyventojų pavojaus atveju galėtų rasti saugų prieglobstį (60 proc. miestų savivaldybėse ir 40 proc. rajonų savivaldybėse).
Pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, kitos įstaigos savivaldybei privalo teikti informaciją apie statinius ir patalpas, kurie gali būti parenkami priedangoms įrengti, ir sudaryti galimybes neatlygintinai jomis naudotis.
Siūlo išpirkti privačias slėptuves
Spręsti šiai situacijai socialdemokratai siūlo išpirkti privačias slėptuves, naujai reglamentuoti jų naudojimą ypatingose situacijose. Taip pat, anot jų verslas galėtų pastatyti slėptuvių, kurios būtų nuomojamos.
Visgi, anot L. Jonausko, institucijos nepritaria privačių slėptuvių išpirkimui, kadangi tai būtų per sudėtingas procesas
„Didžiuosiuose miestuose yra pardavinėjamos privačios slėptuvės. Mes siūlėme, kad institucijos galėtų jas išpirkti. Bet ministrė Bilotaitė atsakė, kad pirkti šias slėptuves būtų ilgas ir sudėtingas procesas“, – teigė L. Jonauskas.
Tuo metu parlamentaras Kęstutis Vilkauskas paminėjo, kad nors verslas yra pasiruošęs padėti įrengiant slėptuves ar priedangas, valstybės institucijos prie tokių procesų prisideda nepakankamai.
„Verslas yra pareiškęs, kad jie nenusišalinę nuo gyventojų saugumo. Bet keista, kad valstybė kuri neskiria pakankamai lėšų, bando kreiptis į verslininkus pagalbos“, – teigė K. Vilkauskas.
Jeigu iškiltų poreikis evakuoti Vilnių, gyventojai tam nepasiruošę
Spaudos konferencijos metu socialdemokratai taip pat atkreipė dėmesį į problemą, kad konflikto atveju tiek evakuacijai, tiek žmonių apsaugojimui nuo pavojaus yra neparuoštas iš Vilniaus miestas. Pasak jų, Vilniaus gyventojai nėra tinkamai informuoti ar paruošti evakuacijai krizės atveju.
„Jeigu mes kalbame apie pasirengimą evakuacijai, tai yra gyventojų informavimo sistemos, modeliavimai, projektavimai, pratybos. Nieko nevyksta ir šiuo atveju nėra nieko daroma. Dabar, neoficialiomis žiniomis, yra duotas pavedimas surašyti, kur galėtų būti tos priedangos, bet tų darbų trūksta“, – aiškino Vilniaus tarybos narys Povilas Pinelis.
„Ir kas apmaudžiausia, kad nesimato iš Vilniaus valdžios jokių pastangų kažką keisti“, – pabrėžė jis.
Socialdemokrato teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje gyvena apie 600 tūkst. nuolatinių gyventojų ir konflikto atveju miestą galėtų lengvai pasiekti artilerijos sviediniai, reikalingas daug aiškesnis miesto gyventojų evakuacijos ir apsaugos planas. Pasak jo, jo sudarymo turėtų imtis nacionalinė valdžia.
„Turint omenyje mūsų sostinės artumą prie fronto linijos, bei gyventojų skaičių, yra vienokie sprendimai, nei kalbame apie vidurio Lietuvą. Šioje situacijoje aiškus planas, aiškus susitarimas privačios ir valstybinės iniciatyvos sudėliojimas yra tai, ką turi padaryti nacionalinė valdžia“, – aiškino P. Pinelis.
