Sanpaulija – neblėstantis palangių žibutės grožis. Ar teisingai ją prižiūrite?

Nors auginama ir prižiūrima gėlė gali parodyti šiek tiek kaprizų, tačiau jie pakankamai lengvai įveikiami. Apžvelkime, kokius sanpaulijos auginimo niuansus reikia išmanyti, kad gėlė augtų nepriekaištingai.

Sanpaulija (Saintpaulia) – iki 30 cm aukščio užauganti daugiametė kambarinė gėlė, kuri priklauso gesnerijinių (Gesneriaceae) šeimai. Augalas formuoja vešlų kerą su labai trumpu stiebu, gausiai augančiais mėsingais, šiek tiek plaukuotais kiaušiniškos formos lapais, kurių spalva įprastai žalia.

Populiariausios žiedų spalvos yra violetinės, rožinės, mėlynos, melsvos ir baltos. Sanpaulijos 2–3 cm skersmens žiedus pradeda krauti vasario mėnesį, o masiškai žydi kovą–gegužę. Nuostabu tai, kad gėlės sužydi ir antrą kartą – nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio, o žiemą dažniausiai trumpai pailsi. Nužydėjus žiedams, gėlė galiausiai suformuoja dėžutės pavidalo vaisius.

Sanpaulijos kilusios iš Afrikos, konkrečiau rytinės jos dalis, Tanzanijos, kur jos auga kalnuotose rūko užgultuose miškuose. Lietuvoje patalpose auginama vienos rūšies sanpaulijos – našlaitinė sanpaulija (Saintpaulia ionantha).

Kuo jau kuo, bet žiedų spalvų ir formos įvairove bei skirtingais lapų atspalviais ir pavidalais sanpaulijos tikrai gali pasigirti. Sunku tiksliai nusakyti, kiek įvairių skirtingų sanpaulijos veislių yra išveista, bent šiai dienai žinoma virš 7500 veislių.

Yra nemaža dalis sanpaulijų veislių su išmargintais lapais (balti su rožinėmis gyslomis, taškuotais krašteliais, citrinos geltonumo). Galima rasti smailių, gyslotų, dantytų, raukšlėtų ar įvairiaspalvių lapų.

Kalbant apie žiedų spalvą, jai ribų nėra – kol kas neišveista tik skaisčiai geltonų ir oranžinių, bet yra ir dvispalvių, įvairiaspalvių arba su taškeliais. Žiedų forma taip pat nenusakoma vienu žodžiu, nes jų būna pilnavidurių, pusiau pilnavidurių, tuščiavidurių, varpelio ar žvaigždės formos su garbanotais, banguotais, kutuotais, dvigubais ar lygiais krašteliais.

Pats augaliukas, priklausomai nuo veislės, skiriasi dydžiu ir forma: kai kurie telpa į arbatos puodelį, kiti – didesni, o trečios veislės yra vijoklinės.

Lietuvoje įsigyti konkrečią ar įdomesnę sanpaulijų veislę kebloka, nes prekybos centrai dažniausiai parduoda jų mišinius, o perkant internetu gėlės parenkamos atsitiktiniu būdu. Gal laimė nusišypsos perkant užsienyje?

Vieta ir apšvietimas. Kadangi sanpaulijoms kenkia tiesioginiai saulės spinduliais, jos auginamos vazonuose ant šiaurinės ar rytinės palangės, o pietinės ir vakarinės palangės tiks žiemos metu. Jei visgi namuose tėra pietinė palangė, tai nuo jos sanpaulija pastatoma 1 m atstumu ir ne arčiau kaip 30 cm. Jas geriausia auginti sudėtas ant lentynėlės ar stelažo ir apšviesti liuminescencinėmis lempomis.

Dėl naudojamo dirbtinio apšvietimo, gėlės žydi ištisus metus. Tamsiai žalia lapų spalva gali rodyti, kad sanpaulijai trūksta šviesos. Vazonas su gėle reguliariai pasukamas, kad visos augalo dalys gautų natūralios šviesos.

Dirvožemis. Dirva turi būti labai puri, gerai praleidžianti vandenį, kurios pH 5,5–7,0. Ją geriausia paruošti iš durpių, smėlio, velėninio dirvožemio, komposto ir susmulkintų kiminų. Galima naudoti ir pirktinį gėlėms skirtą dirvožemio mišinį, į kurį reikia pridėti smėlio ir kiminų. Paprasčiausia alternatyva – komerciškai parduodama konkrečiai sanpaulijoms skirta žemė. Dar vienas siūlomas dirvožemio variantas, kurį galima pasigaminti: lygiomis dalimis sumaišytos durpių samanos, vermikulitas ir perlitas.

Sodinant mažas sanpaulijas pasirenkami nedideli 5–9 cm, didesniems – 10–12 cm skersmens moliniai ar plastikiniai vazonėliai. Jų dugne reikia įrengti drenažą iš putų polistireno arba samanų.

Persodinimas atliekamas kasmet pavasario–vasaros sezonu į vienu dydžiu didesnį vazonėlį. Per dideliame vazone gėlė labiau links auginti lapus, bet ne žiedus. Sanpaulija persodinama jau tada, kai dar nėra visiškai užpildžiusi viso vazono. Persodinant reikėtų stengtis nepažeisti augalo šaknų ir įsodinama tik iki tos vietos, kur jie buvo pasodinti iš pradžių.

Laistymas. Sanpaulijas laistyti galima tik šiltu, kelias dienas atvirame inde palaikytu vandeniu. Laistoma gausiai, o iki kito laistymo palaukiama, kol šiek tiek pradžiūva viršutinis 2–3 cm storio dirvos sluoksnis, bet neišdžiūsta visiškai. Taip pat neleidžiama vandeniui užsilaikyti ir stovėti vazone, nes augalas nemėgsta įmirkusios dirvos.

Vanduo pilamas į vazono pakraštį taip, kad neužlietų stiebo ir lapų, nes net menkas lašelis gali sukelti lapų dėmėtumą ir pažeisti augalą. Dėl tos pačios priežasties purkšti vandens ant lapų taip pat negalima. Laistymas per vazonėlio apačią, įpilant vandens į lėkštelę rekomenduojamas, jei maždaug po pusvalandžio vandens perteklius yra nupilamas.

Tręšimas. Gėlės tręšiamos sanpaulijų ar kambarinių žydinčių gėlių trąšomis kartą per dvi savaites vegetacijos ir žydėjimo metu, o žiemą – kas mėnesį. Trąšose turėtų būti didesnis fosforo kiekis, pavyzdžiui, NPK 15–30–15. Kitas tręšimo variantas – ketvirtadalį skystų trąšų normos, sumaišytos su vandeniu, naudoti kiekvieno laistymo metu. Sumažėjęs žydėjimas ir blyškesnė lapų spalva rodo, kad „žibutės“ negauna pakankamai trąšų.

Temperatūra. Sanpaulijoms augti reikalinga vidutinė ir šilta, apie 18–22 laipsnių temperatūra. Ji turėtų neviršyti 25 laipsnių, nes karštis slopina gėlių augimą. Taip pat vengtini staigesni temperatūros pokyčiai ir skersvėjai. Žiemos metu augalui nežydint temperatūra gali būti sumažinama iki 5–10 laipsnių. Ore palaikomas vidutinis arba didelis drėgnumas, todėl rekomenduojama jas statyti ant lėkštelės su drėgnais akmenukais arba laikyti drėgnoje patalpoje, tokioje kaip vonios kambarys ar virtuvė.

Genėjimas. Sanpaulijų genėjimas apsiriboja įprasta augalo higiena, t. y. tik kruopščiai nupjaunant nudžiūvusius lapus ir pašalinant nužydėjus žiedus.

Dalijimu. Sanpaulija savo pašonėje kartais išaugina mažas savo kopijas – dukterinius augalėlius, kuriuos derėtų atskirti nuo motininio augalo. Kai motininė sanpaulija persodinama, vaikučiai atsargiai atskiriami ir atskirai išsodinami į mažus vazonėlius. Dukterinių sanpaulijų atskyrimas paskatina geresnį ir gausesnį motininio augalo žydėjimą.

Lapų auginiais. Tai vienas dažnesnių ir paprastesnių sanpaulijų dauginimo būdų. Išsiauginti naują augalą tereikia nupjauti lapą su kuo ilgesniu lapkočiu nuo motininio augalo. Lapas sodinamas į paruoštą vazonėlį su spygliuočių, durpės ir smėlio mišiniu 1 cm gylyje ir palaistomas.

Lapas išskleidžia šaknis maždaug per 1–1,5 mėn. ir išauga naujas augalėlis. Paaugę augalai persodinami į 8–10 cm skersmens vazonėlius, kurie pripildyti pusiau perpuvusios lapinės žemės, kraikinių durpių ir šiek tiek mėšlinės žemės mišiniu.

Sėklomis. Tai dažniau selekcininkams, o ne mėgėjams įprastas dauginimo būdas. Jei domina, kaip atliekamas sanpaulijų padauginimas sėklomis, verta žinoti šiuos niuansus. Sėklos sėjamos į žemių mišinį, kurį sudaro lygiomis dalimis lapinė žemė, durpės ir smėlis, bet sėklos neužžeriamos.

Jei palaikoma 25 laipsnių temperatūra, tada sėklos sudygsta per 2 savaites. Iki persodinimo į vazonėlius, daigelius prireikia du kartus pikuoti. Persodinama į 7–8 cm skersmens puodelį, vėliau – į 9–10 cm ir jau tais pačiais metais galima sulaukti gėlės žydėjimo.

Daugiausiai sanpaulijos serga dėl perlaistymo, vandens patekimo ant lapų, vėsios temperatūros patalpoje ir menko apšvietimo. Dėl bent vienos iš šių priežasčių ant lapų atsiranda pelėsis, augalas suserga miltlige, šaknų ar vainiko puviniu.

Sanpaulijoms netinkamos augimo sąlygos gali paskatinti jas lengviau užsikrėsti tokiais kenkėjais, kaip miltuotieji skydamariai, amarai, voratinklinės erkutės, ciklameninės erkės.

Kitos pasitaikančios problemos: rudos dėmės ant lapų gali reikšti nudegimus saulės šviesoje, o besisukantys lapai – per žema oro temperatūra.