Painiavos įnešanti, bet įspūdinga žiemos-pavasario gėlė ant jūsų palangės: kaip rūpintis po žydėjimo

Daugeliui gali pasirodyti, kad amarilį prižiūrėti sudėtinga, tačiau tai yra stebėtinai paprasta, jeigu tik tinkamai įvertinama gėlės gyvenimo ciklo dalis. O jeigu auginate vaškuotą amarilį, priežiūrą galėsite ir visai pamiršti. Dažniausiai kyla klausimas, ką daryti su peržydėjusiu amariliu, tad skubame į pagalbą padėti šį klausimą išgvildenti. Kartu panagrinėsime ir kitus amarilio auginimo bei priežiūros aspektus, – rašoma tinklalapyje derlingas.lt.

Amarilis (Amaryllis) arba tikslingiau meilenis (Hippeastrum) yra amarilinių (Amaryllidaceae) šeimai priklausantis daugiametis žolinis augalas. Tai 25–90 cm aukščio žiedkočiu pasidabinusi ir iki 30 cm pločio išsiplečianti svogūninė gėlė. Lapai tamsiai žali, linijiškai lancetiški, bet čia svarbiausi ne lapai, o dėmesį traukiantys dideli (10–20 cm skersmens) žiedai. Jie susitelkę po 2–6 ir primena piltuvą ar lelijos žiedą. Augalas žiemą-pavasarį iki 3–4 (kartais 6–8) savaičių žydi įvairiausio atspalvio ir „pilnumo“ žiedais: raudonais, baltais, rožiniais, oranžiniais, lašišiniais ir kitokio panašaus atspalvio, pilnaviduriais.

Nagrinėjant literatūrą, didelės painiavos įneša neatitikimai tarp siūlomų amarilio pavadinimų. Iš tikrųjų, Amaryllis genčiai priklausantis augalas turi lietuvišką vardą amarilė, o vienintelė šios genties rūšis – dailioji amarilė (Amaryllis belladonna). Lietuviškoje mokslinėje literatūroje ar žinynuose pavadinimas „amarilis“ praktiškai neegzistuoja. Kita vertus, mokslininkai anksčiau nesutarė ir dėl kito pavadinimo – meilenis (Hippeastrum).

Literatūroje tiek amarilis, tiek meilenis buvo sutapatinami, o kitur – atskiriami kaip atskiros gentys. Paskutiniu metu amarile yra vadinamas augalas, kilęs iš Pietų Afrikos, o meilenis – iš Pietų Amerikos, kurių yra apie 80 rūšių. Visgi įvairiose prekybos vietose mums įprastas kambarinis augalas turi vardą „amarilis“, nors iš tikrųjų parduodami meileniai. Šiame straipsnyje patogumo dėlei augalus sutapatinsime ir vadinsime amariliu, nes skirtumų tarp šių augalų yra nedaug, o ir pavadinimas liaudyje jau seniai „įaugęs“.

Gėlių prekybos vietose meilenių tikslūs pavadinimai dažniausiai nėra detalizuojami, todėl teks matyti tokį „suplaktą“ pavadinimą: „Amarilis (lot. Hippeastrum)“. Tačiau tai netrukdo įsigyti šių gėlių ir pasirinkti iš daugybės jų veislių, pavyzdžiui:

Baltos spalvos žiedais yra „Christmas Gift“, „Northpole“, „Mont Blanc“ Raudonus žiedus turi „Red Lion“, „Red Tiger“, „Ferrari“ Rožinės veislės – „Susan“, „Double Dream“, „Pink Rival“, o „Rilona“ yra daugiau lašišinės spalvos. Oranžiniai žiedai – „Orange Queen“ Veislės su tamsiai raudonos, bordo spalvos žiedais – „Grand Diva“, „Royal velvet“ Gelsva žiedų spalva „Lemon Lime“, „Lemos Star“. Dvispalviai žiedai vyrauja tarp veislių „Apple Blossom“ ir „Gervase“ (baltai rožinės), „Charisma“, „Samba“, „Elvas“ ir „Table Dancer“ yra raudonai baltos, „Picote“ – baltos su raudonu krašteliu, „Barbados“ yra tamsiai raudonos su baltu viduriuku. Pilnaviduriai amariliai „Aphrodite“, „Red Nymph“, „White Peacock“, „Double Record“, „Double Dream“, Amarantia“.

Ko tik neprigalvoja žmonės, kad gėlėmis būtų galima rūpintis žymiai lengviau ir paprasčiau. Šia mintim genami gėlininkai sukūrė tokį amarilio pateikimo būdą, kuomet jo svogūnas padengiamas dekoratyviu vaškiniu sluoksniu. Vaškas gali būti įvairiausių spalvų, pridedančio puošnumo, žaismingumo ir neįprasto vaizdo, todėl svogūnai dažniausiai tinkami kaip dovanos. Vašku padengtai gėlei augti nebereikia vazono ar kitokios priežiūros, nes vaškas apsaugo vandeniu prisotintą svogūną nuo išdžiūvimo. Norint sulaukti žiedų, paprasčiausiai jis pastatomas šviesioje vietoje ir tiek. Po žydėjimo dažniausiai augalas išmetamas, tačiau nuėmus vašką, svogūną galima išsaugoti ir kitą sezoną vėl išauginti žiedus.

Vieta ir apšvietimas. Amariliams žydėti reikia daug šviesos, todėl vazonas su gėle pastatomas ant palangės, apsaugant nuo tiesioginių saulės spindulių ir skersvėjų. Reikės reguliariai sukinėti vazoną, kad augalo žiedstiebis nepakryptų šviesos link, o augtų stačiai.

Dirvožemis. Šioms gėlėms geriausiai tinka turtinga, labai gerai vandenį drenuojanti dirva. Tokį dirvožemį galima paruošti į universalų kompostą įmaišant žvyro, smėlio, lapinės žemės ar gerai perpuvusio mėšlo.

Temperatūra. Temperatūrą svarbu keisti pagal amarilio gyvavimo ciklą, kurį sudaro pabudimas, žydėjimas ir laikotarpis po žydėjimo (poilsis). Tik ką pasodintas svogūnas laikomas kambario temperatūroje (21 laipsnių). Kai augalas žydi, jis perkeliamas į vėsesnę vietą, maždaug 15–18 laipsnių temperatūrą, kad prailgėtų žydėjimo laikotarpis. Poilsio metu temperatūra dar žeminama iki 13 laipsnių temperatūros.

Sodinimas. Prieš sodinant svogūnus į kompostu pripildytą vazonėlį, jų šaknelės ir apatinė dalis kelioms valandoms pamirkomi vandenyje, kad pagreitėtų jų augimas. Augalo svogūnas sodinamas tik į šiek tiek didesnį vazoną, o virš dirvos jis turi būti išsikišęs per du trečdalius ar pusę svogūno. Amariliai sodinami nuo spalio iki sausio, o tikslus sodinimo laikas priklausys nuo norimo rezultato, nes gėlė žydi maždaug po 6–8 savaičių nuo pasodinimo. Pasodintas svogūnas palaistomas ir laikomas gerai apšviestoje vietoje, 21 laipsnių temperatūroje.

Persodinimas. Amarilius reikia persodinti į vazonus kas dvejus ar trejus metus sausio-kovo mėnesiais po žydėjimo.

Yra du būdai, ką galima padaryti su nužydėjusiu amariliu:

Po žydėjimo iki pagrindo nupjaunamas žiedkotis, bet lapai paliekami. Kol svogūnai jauni, jie persodinami į šiek tiek didesnį vazoną. Gėlė toliau auginama laistant ir kas savaitę tręšiant subalansuotomis skystomis trąšomis. Vasaros mėnesiais vazonas su svogūnėliu pernešamas į lauką arba šiltnamį, apsaugant juos nuo kaitrios saulės ir reguliariai laistant.

Rugsėjo pabaigoje augalas perkeliamas į gerai apšviestą vietą ir 8–10 savaičių laikoma vėsesnėje vietoje, maždaug 13 laipsnių temperatūroje. Tuo laikotarpiu nustojama tręšti ir sumažinamas laistymas. Po šio vėsaus ramybės periodo nupjaunami likę seni lapai, paliekant 10 cm nuo svogūno kaklelio. Pakeičiamas viršutinis 2,5–5 cm komposto sluoksnis. Toliau auginama taip, lyg pasodinus naują svogūnėlį.

Rugsėjo pabaigoje nustojama laistyti ir leidžiama augalui palaipsniui išdžiūti. Iki pagrindo nupjaunami žiedynai ir pageltę lapai. Tada vazonas su svogūnu laikomas 1–2 mėnesius vėsioje vietoje, pavyzdžiui, šiltnamyje arba garaže (šviesa nebūtina). Po to amariliai vėl pradedami auginti įnešant į šviesią patalpą, pradedant laistyti bei tręšti.

Laistymas. Kol svogūnas ką tik pasodintas, jis laistomas negausiai, iki kol išauga nauji lapai. Vėliau, pradedama laistyti reguliariai, neleidžiant kompostui išdžiūti. Žydėjimo metu su laistymu galima nepersistengti, o nužydėjus – tarp laistymų leidžiama dirvai išdžiūti. Visada reikia stebėti, kad lėkštėje nesikauptų vandens perteklius. Augalas laistomas kambario temperatūros vandeniu ir geriausia ne ant svogūno, o į vazono lėkštutę.

Tręšimas. Tręšiama dažnai, kas 1–2 savaites augalui žydint ir po žydėjimo iki paruošimo poilsiui. Tam pasirenkamos skystos žydinčių kambarinių augalų trąšos.

Atramos. Atramos reikia toms gėlėms, kurių žiedkotis aukštas, todėl žiedui prilaikyti šalia parišamas tvirtas kuoliukas, pagaliukas ar lazdelė.

Atžalomis. Dauginant atžalomis, po trejų-ketverių metų bus išaugintas žydintis svogūnėlis, kuris bus identiškas motininiam augalui. Sausio-kovo mėnesį motininio svogūno persodinimo metu atskiriamos atžalos nuo pagrindinio svogūno. Atžalos turėtų turėti savo šaknis. „Vaikučiai“ sodinami į atskirus vazonėlius su gerai drenuojamu kompostu, tada laikomi 21laipsnių temperatūroje ir tręšiami įprastai.

Sėklomis. Iš sėklų išauginti amariliai gali subręsti ir žydėti tik po šešerių metų. Jie taip pat skiriasi nuo motininio augalo. Šviežios sėklos sėjamos pavasarį į laisvai drenuojamą sėklų kompostą ir palaikoma 21 laipsnių temperatūrą. Praėjus 5–6 savaitėms po sudygimo, daigeliai tręšiami iki rudens, persodinami į atskirus didesnius vazonus. Augalai auginami aktyviai vidutinėje šilumoje, neskatinant jų ramybės. Pavasarį ir vasarą svogūnėliai reguliariai persodinami į šiek tiek didesnius vazonus, ir persodinama kaskart, kai tik šaknys užpildo vazoną.

Amariliai serga šiomis ligomis, kurios pasireiškia tam tikrais simptomais: dėl mozaikos ant lapų ir žiedkočių atsiranda žali dryžiai; šlapiasis puvinys, kuomet dėl drėgnų sąlygų pirmiau pūva svogūnas, o vėliau visas augalas; šaknų puvinys lemia svogūno puvimą ir antžeminės dalies užsikrėtimą grybiena; ant viso augalo atsiranda raudoni dryžiai dėl stagonosporozės; rudos dėmės ant lapų ar jų džiūvimas dėl antraknozės.

Amarilius užpulti gali narcizinė erkė, kurios požymis yra ant lapų atsiradusios raudonos dėmės ir vangus augalo augimas bei įprastiniai miltuotieji skydamariai. Jeigu amariliai išnešami laukan, ten juos gali užklupti sraigės ir šliužai, tripsai, amarai, voratinklinės erkutės.

Pasitaiko, kad amarilis nežydi, o tai gali reikšti kelias priežastis: per ankstyvas svogūno išdžiūvimas, auginant nesuteikiama pakankamai šviesos arba vasarą buvo laistyta per mažai. Kitos priežastys – nesubrendęs svogūnas, per didelis vazonas, kuriame auga svogūnas, poilsio laikotarpio nebuvimas.

Kažko naujo nepapasakosim, nes kone visos svogūninės gėlės yra nuodingos. Visos amarilių dalys yra nuodingos vaikams, katėms, šunims, todėl patartina gėles auginti jiems nepasiekiamose vietose. Amarilių svogūnėliuose yra toksino likorino ir kitų alkaloidų, tačiau apsinuodijimas (pykinimas, vėmimas, viduriavimas) pasireiškia tik suvalgius daug svogūnėlių. Sultys jautriems asmenims gali sukelti odos dirginimą.