Sėjomaina
Sėjomainos techniką žmonės naudoja jau tūkstančius metų. Ne išimtis ir Lietuva, čia sėjomaina taikyti pradėta ne vėliau XI–XIII amžių. Sėjomaina – tai žemės ūkio kultūrų kaita, kai kasmet toje pačioje sklypo vietoje auginama kitokia kultūra. Ji neleidžia išeikvoti dirvožemio maistinių medžiagų ir kauptis kenkėjams bei ligoms, plėstis piktžolėms, kas dažnai nutinka, kai metai iš metų vienas ir tas pats augalas auginamas toje pačioje vietoje. Jei pastoviai auginsite toje pačioje sodo lysvėje, tarkime, pomidorus, tai pastebėsite, kad daugės jų kenkėjų ir ligų.
Pasitelkite sėjomainą – rotuokite pasėlius. Skirkite šiek tiek laiko išmokti sėjomainos pagrindams. Verta išsiaiškinti, kaip rotuoti augalus, kas tinka būti priešsėliu vienai ar kitai kultūrai. Sėjomainos technika tikrai padės užsiauginti gausesnį ir sveikesnį derlių, teks mažiau kovoti su kenkėjais ir gydyti augalus nuo ligų.
Augalų kaimynystė
Senolių sodininkystės išmintis byloja, kad tam tikri augalai, auginami kartu, gerina vienas kito būklę ir derlių. Pavyzdžiui, kai kurie augalai pritraukia naudingus vabzdžius, kurie padeda apsaugoti kitos rūšies augalą, augantį šalia. Yra augalų, veikiančių kaip repelentai (atbaidantys tam tikrus vabzdžius). Tokiomis savybėmis dažnai pasižymi vaistažolės. Iš kitos pusės, kai kurie augalai, pasodinti šalia „nesutars“, apsunkins vieni kitų augimą. Tad prieš planuojant sodinti daržą verta pasidomėti tinkama augalų kaimynyste.
Štai bulvės mėgsta pupų, pupelių, kukurūzų, česnakų draugiją, o krienai padeda joms apsisaugoti nuo spragių bei kolorado vabalų. Pomidorus tinka auginti šalia kopūstų, bazilikų, salotų, špinatų, svogūnų, česnakų, morkų, pupelių. Netinka pomidorus sodinti prie giminingų jiems daržovių – bulvių, paprikų ar baklažanų. Agurkai gerai jaučiasi šalia žirnių, pupelių, salotų, petražolių, tačiau nederėtų jų sodinti prie ridikėlių, bulvių, paprikų bei pomidorų.
Gamtos reiškinių stebėjimas
Nuo senų laikų žmonės stebėjo gamtos ciklus ir šiais stebėjimais rėmėsi dirbdami sode ar darže. Prieš sodindami maistines kultūras, žmonės žiūrėjo, ar grįžta migruojantys paukščiai, ar žydi tam tikri augalai, skleidžiasi medžių lapai. Stebėti gamtą labai svarbu ir mūsų nenuspėjamo oro ir besikeičiančio klimato laikais.
Atliekant darbus sode ar darže, neišeina remtis vien vidutinėmis nustatytomis datomis, nurodančiomis, kada kokį augalą sodinti, kada genėti ar rinkti derlių. Būtina atkreipti dėmesį į Motinos Gamtos ženklus – ji pažįsta save geriau nei mes. Pavyzdžiui, agurkus lauke reikėtų sodinti, kai pražysta alyvos; o parskridus gandrams ir pražydus gluosniams į lysves galima sėti morkas, petražoles, ridikėlius, špinatus, žirnius, sodinti krienus, kopūstų daigus.
Pasikartojančius sezoninius gamtos reiškinius tiria ir mokslo šaka fenologija. Lietuvoje pirmuosius fenologinius stebėjimus XVIII a. pradėjo jau minėtas Vilniaus universiteto gamtininkas Ž. E. Žiliberas. Gardino botanikos sode jis stebėjo, augalų vystymąsi ir registravo jų žydėjimo pradžią.
