Bonsai – pasitikrinkite, ar šių medelių auginimas įkandamas ir jums

Nors bonsų filosofiją labai sunku perteikti ne profesionalui, visgi pabandysime tai padaryti. Žinoma, šio meno mokytis reikia ne vienerius metus, tačiau jau turint namuose bonso medelį, juo nesunkiai pasirūpinti gali ir mėgėjai. O kokius pagrindinius priežiūros principus reikėtų žinoti?

Japonijoje išpopuliarėjęs bonsai medelių menas iš tiesų prieš 1000 metų atsirado Kinijoje. Terminas „bonsai“, reiškiantis pažodžiui „sodinti padėkle“, gali būti laisvai vartojamas kalbant apie miniatiūrinių medelių gaminimo meną, tačiau iš tikrųjų tai daugiau nei meno forma.

Bonsams kurti naudojami sodininkystės metodai kartu pasitelkiant menines priemones, kad būtų išaugintos miniatiūrinės gamtoje augančių medžių kopijos. Bonsų medeliams išgauti genetika neturi reikšmės, o jų dydis ir forma niekaip negali būti paveldima. Technika apima tiek šaknų, tiek šakelių genėjimą, o šakos ir kamienas savotiškai lankstomi, sukami, paramstomi ir pririšami, kol galutinė išvaizda tenkina menininką.

Bonsas yra visiškai kantraus ir kruopštaus rankų darbo rezultatas ir kiekvienas jų yra unikalus, o medeliui sukurti prireikia ne mažiau kaip trejų metų.

Bonsai menas naudoja turtingą simboliką idėjoms ir emocijoms perteikti, kurios atspindi gamtoje esančias savybes – pusiausvyrą, paprastumą ir harmoniją. Medeliai vazone nėra vien didžiųjų jų atstovų kopijos, bet kartu bonsai perteikia menininko emocijas, dirbtinai stilizuoto medelio ryšį su gamta, jos estetines savybes. Estetikos prideda ir medelio amžius.

Medelių netobulumai, išlankstymai, įvairios formos, atsivėrusios kamieno dalys rodo jų kovą su gamtos išdaigomis – tai ištvermės ir stiprybės simbolis. Skirtingą reikšmę lemia ir medelio proporcijos, asimetriškumas, ypatingas kamienas, paprastumas, minimalizmas.

Bonsų yra įvairių stilių, besiskiriančių kamieno padėtimi ir struktūra, lajos forma ir kitais elementais. Skirtingos formos turi nevienodą prasmę ir skleidžia tam tikrą žinutę.

„Šluotos“ formos (Hokidachi) – tokiam lapuočiui medeliui leidžiama turėti į visas puses išsišakojusias šakeles, kurios formuoja rutulio pavidalo lają. Kamienas tiesus, be viršūnės ir šakojasi nuo trečdalio kamieno.

Formalus tiesusis (Chokkan) – populiarus standartinio lapuočio medžio dizainas, kai išlaikomas tiesus ir vertikalus kamienas, o laja maždaug nuo ketvirtadalio kamieno šakojasi į visas puses.

Neformalus vertikalus (Moyogi) – medžio kamienas auga vertikaliai, bet atrodo kaip „S“ raidė, o kiekvienas išlinkis turi po šakelę. Aiškiai matomas kamieno siaurėjimas, kur jo pagrindas yra storesnis už aukščiau esančią kamieno dalį.

Pasviręs (Shakan) – toks bonsai medis imituoja viena kryptimi pučiančio vėjo ar pasisukimo į saulę įtaką medžio formai. Medelis turėtų augti 60–80 laipsnių kampu žemės atžvilgiu. Kamienas gali būti šiek tiek lenktas arba visiškai tiesus, o šakos išsidėsto įvairiomis kryptimis išilgai kamieno. Čia labai svarbios medelio šaknys, kurios prilaiko į priešingą pusę pakrypusį kamieną.

Kaskadinis (Kengai) – labai sudėtingo dizaino medelis, kuris vaizduoja augalą ant stačios uolos, smarkiai pasilenkusį žemyn. Šio tipo bonsai sodinami aukštuose vazonuose ir palaikomas horizontalus šakų augimas žemiau vazono krašto.

Pusiau kaskadinis (Han-kengai) – šiek tiek paprastesnė kaskadinio bonso versija, kurio kamienas niekada neužauga toliau nei vazono dugnas, bet laja stipriai pakrypsta į vieną pusę ir perauga vazono kraštą. Medelis imituoja augimą prie uolų, upių ir ežerų krantų.

„Literati“ stiliaus (Bunjingi) – medelis turi ilgą, kreivą, nesišakojantį kamieną, kurio laja šiek tiek šakojasi tik viršūnėje. Kai kurios šakos paliekamos be žievės. Toks medelis atspindi konkurenciją su kitais augalais ir tam kad išgyventų, jis turi augti aukštesnis ir stipresnis už kitus.

Vėjo blaškomas (Fukinagashi) – medžio šakos auga į vieną pusę, nes imituoja nuolat viena kryptimi pučiantį vėją. Šakos gali augti kamieno šonuose, tačiau ilgainiui jos bus palenktos į vieną pusę.

Dviejų kamienų (Sokan) – iš vienos šaknų sistemos išaugę du nelygiaverčiai kamienai, kur vienas yra mažesnis už kitą. Storesnis kamienas auga beveik vertikaliai, o mažesnis – įstrižai, bet abu suformuoja vieną lapų vainiką.

Daugiakamienis (Kabudachi) – tai teoriškai toks pat kaip ir dviejų kamienų medelio stilius, tik šis turi 3 ar daugiau kamienų. Visi kamienai išauga iš vienos šaknų sistemos ir sudaro vieną lapų vainiką, kurio viršūnę sudaro storiausias ir labiausiai išsivystęs kamienas.

Miško bonsai (Yose-ue) – stilius atrodo kaip daugiakamienių bonsų, tačiau šie medžiai auga ne iš vieno, o iš atskirų kamienų. Jie išdėstyti viename dideliame vazone taip, kad labiausiai išsivystęs medis sodinamas viduryje, o mažesni – išorėje, bet ne vienoje linijoje.

Augantys ant uolų (Seki-joju, Ishisuki) – šio stiliaus medeliai auginami ant uolos, kurių šaknys skverbiasi į akmens plyšius. Medeliai atrodo nuskurdę, kad imituotų sunkų išgyvenimą ant uolos ir menką maistinių medžiagų aprūpinimą.

Plaustas (Ikadabuki) – senas įskilęs kamienas paguldomas horizontaliai, iš kurio vertikaliai išauga naujos šakos ir ilgainiui virsta atskirais kamienais. Senas kamienas vėliau atlieka šaknų funkciją, kurią perima naujai besivystančios šakų šaknys.

„Shari“ stiliaus (Sharimiki) – tokiems medeliams būdingas kamienas, kur vietomis jis esti be žievės. Plikos kamieno vietos yra glotnios, išbalintos, o kamienas dažnai suraitytas, išlankstytas, rodantis atšiaurių gamtos sąlygų pasekmes.

Kaip matyti, bonsų medeliai yra nedideli. Siekiama, kad jie atitiktų tam tikro ploto, kuriame medelis stovės, proporcijas arba auginami iki tokio dydžio, kuris geriausiai atskleidžia medelio savybes. Standartiškai medelis neturėtų viršyti daugiau nei 90 cm. Pagal dydį išskiriami tokie bonsai: nykštukiniai, kurių dydis siekia iki 5 cm aukščio; žemaūgiai yra iki 15 cm aukščio; vidutinio ūgio bonsas auginamas iki 30 cm aukščio; aukšti – iki 60 cm.

Kokie medžiai naudojami bonsams? Bonsu gali tapti visa galybė tiek spygliuočių, tiek lapuočių krūmų ar medžių rūšių. Iš spygliuočių dažniausiai naudojami kadagiai, maumedžiai, pušys, kiparisai, puskiparisiai, podokarpai.

Visžaliai arba lapus metantys lapuočiai, kurie tinkami bonsams, yra ginkmedis, ožekšnis, bugienis, klevas, fikusas, ligustras, alyvmedis, skirpstulas (Zelkova), ąžuolas, guoba, obelis, skroblas, bugenvilija, azalija ir daugybė kitų. Kai kurie iš jų žydi, mezga vaisius arba dėl metų laiko sezoniškumo keičia lapų spalvą.

Bonsai fikusas yra gana plačiai paplitęs ir yra vieni labiausiai prieinamų bonsų, nes itin tinka pradedantiesiems šio meno praktikantams.

Vieta. Nustatyti optimalią bonso auginimo vietą gali būti sudėtinga, nes reikia atsižvelgti į tai, ar medelis yra kambarinis, ar augantis lauke. Lemiamas veiksnys yra medžio rūšis. Dažniausiai sveikiems bonsams augti reikia intensyvios šviesos, todėl tinkamiausia vieta yra prie pietinio lango. Lauke auginamiems bonsams reikia sezoniškumo, todėl jie paliekami augti lauke visus metus. Reikia užtikrinti saulėtą vietą, o kai kuriems augalams peržiemoti gali prireikti papildomos apsaugos.

Dirvožemis. Paviršutiniškai pažiūrėti į dirvožemį negalima, nes tai pagrindinis dalykas, nulemsiantis bonso sveikatą. Dirva turėtų būti pakankamai laidi vandeniui, kad nepūtų šaknys, bet kartu turėtų vandenį sugerti, kad sudrėkintų medį. Kai kurioms medžių rūšims reikalingi specialūs dirvožemio mišiniai, tačiau daugumai medžių tinka mišinys iš Akadamos grunto, pemzos ir lavos uolienos santykiu 1:1:1.

Smarkiai apribotas vazono talpa ir jame esančiomis medžiagomis bonsas ilgainiui gali neišgyventi, todėl labai svarbu medelius reguliariai persodinti. Dažnumas priklausys nuo medžio rūšies, kuomet greitai augantys medžiai persodinami kas 2 metus ar dažniau, o senesni ir brandesni – kas 3–5 metus, arba kai šaknys jau užima visą vazono tūrį.

Persodinimo laikas yra ankstyvas pavasaris, kol dar nebrinksta medžių pumpurai, kartais tinkamas ruduo, bet jokiu būdu ne žiema ir vasara. Pasirenkamas medelį atitinkantis vazonas, geriausiai iš keramikos ar porceliano, su drenažo ir tvirtinimo angomis.

Nėra vienos taisyklės, kaip turi būti prižiūrimas bonsas, todėl norint optimizuoti medžio priežiūrą, reikia tiksliai žinoti, kokią medžio rūšį turite.

Laistymas. Kambariniai bonsai dažniausiai yra (sub)tropinių medžių rūšys (fikusas ar karmona), todėl jiems reikia gana didelės drėgmės. Tokius bonsus galima padėti ant drėkinančio padėklo. Kambariniai medžiai statomi tokioje vietoje, kur visą dieną vyrauja pastovi temperatūra.

Tręšimas. Daugumą lauke auginamų bonsų reikia tręšti visą vegetacijos sezoną – nuo ankstyvo pavasario iki rudens vidurio. Vyresni ir brandesni medžiai tręšiami rečiau, priklausomai nuo medžio rūšies, metų laiko, išsivystymo stadijos ir sveikatos būklės. Kambariniai medžiai gali būti tręšiami ištisus metus. Rekomenduojama naudoti vienodo santykio NPK trąšas per visą bonso augimo ciklą. Į trąšų sudėtį taip pat gali įeiti įvairūs mikroelementai.

Bonsų genėjimas yra esminis šio stiliaus augalų priežiūros aspektas. Siekiant išlaikyti ir patobulinti esamą, bonsai formą skiriamas palaikomasis genėjimas, o norint suteikti medžiui pagrindinę formą jam atliekamas griežtesnis struktūrinis genėjimas. Žaizdas po genėjimo reikia patepti specialia pasta.

Palaikomasis genėjimas. Palaikomasis genėjimas kambariniams bonsams galimas ištisus metus, o lauke auginamiems bonsams atliekamas per visą auginimo sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Jo metu tinkamais įrankiais reguliariai nugenėjamos šakos ir ūgliai, kurie netenkina numatyto vainiko formos. Tai paskatina medį tolygiau paskirstyti augimą ir sukurti tankią lapiją. Spygliuočiams įrankių geriau nenaudoti, o netinkamas šakeles reikėtų pašalinti pirštais. Daugumą medžių rekomenduojama genėti 2–4 kartus per metus.

Struktūrinis genėjimas. Tinkamiausias metas struktūrizuoti medį yra ankstyvas pavasaris, o kartais ir vėlyvas ruduo, bet tai priklauso nuo konkrečios medžio rūšies. Dažniausiai galioja tam tikros gairės, kurios šakos turi būti pašalintos. Reikia nepamiršti, kad medžio formos kūrimas visgi yra kūrybinis darbas. Reikėtų stengtis, kad netektų genėti storų šakų, nes jas pašalinus lieka vaizdą gadinantys „randai“. Stiprus struktūrinis genėjimas turėtų būti atliekamas tik vieną kartą per metus.

Šaknų genėjimas. Kad būtų sukurtas paviršinių šaknų motyvas, kaskart persodinant medį, reikia išgenėti dideles vertikaliai augančias šaknis. Laikui bėgant šoninės šaknys sustorės ir galiausiai sukurs natūraliai atrodantį vaizdą.

Lapų genėjimas. Daugumai lapuočių bonsų vasaros metu (geriausia birželį) galima pašalinti visus arba dalį lapų, taip priverčiant medį užauginti naujus lapus, dėl ko sumažėja lapų dydis ir padaugėja šakelių. Lapų genėti nepatartina silpniems (po persodinimo, genėjimo, ligų) ar dar tik besivystantiems bonsams.

Nors vienas iš pagrindinių formavimo etapų yra jų genėjimas, tačiau yra ir kitų principų, kaip sukurti bonsą.

Lankstymas su viela. Apvyniojant 1–8 mm storio aliuminio ar vario vielą aplink medžio šakas, galima palenkti ir pakeisti šakų poziciją pagal savo skonį. Tai užtrunka keletą mėnesių, kol šakelės atsistoja į naują vietą. Lankstymas gali būti atliekamas bet kuriuo metų laiku.

Negyvos medienos sukūrimas. Tai pažengusių bonsai meno atstovų technika, kai sukuriami atsivėrę negyvos medienos tarpai medelio kamiene. Ankstyvą pavasarį ar vasaros pabaigoje visžaliems augalams specialiais įrankiais pašalinant dalį žievės nuo kamieno, o atsivėrusi vieta išbalinama cheminėmis medžiagomis.

Skiepijimas. Šiuo atveju skiepijimas atliekamas ne medeliui dauginti, o naujoms šakelėms priauginti konkrečioje vietoje, pakeisti lapiją subtilesne augalų veisle, pagausinti šaknų. Procesas yra sudėtingas ir atliekamas žiemos pabaigoje prieš brinkstant pumpurams.

Bonsų formos stilius populiarėja ir soduose, kai formuojami lauke augantys dekoratyviniai medeliai. Tam ypač tinka kalninė pušis ar kitos trumpaspyglės, lėčiau augančios pušų ryšys ir veislės. Jauni sodinukai išlankstomi pageidaujama forma kamieną pririšant prie kuolų. Per tankios, silpnos šakos išpjaustomos, išlankstomos norima kryptimi, kartais parišamos lentelės ar lazdos.

Pavasarį per pusę patrumpinti ūgliai skatina medelį šakotis ir tankėti, o išskinant pumpurus kontroliuojama augimo kryptis ir naujų ūglių kiekis. Taip per keletą metų galima susikurti į bonsus panašius medelius.