Taip sėklas ruošė mūsų močiutės: kai kuriuos dalykus išties verta įsidėmėti – sutaupysite pinigų ir derlius džiugins

Įdomu tai, kad senolių darže nerastume daugelio šiandien mums gerai pažįstamų maistinių augalų. O štai nemažai sodininkystės technikų atlaikė metų išbandymus ir yra vis dar aktualios mūsų laikais.

Pirmieji sukultūrinti augalai Lietuvoje – kviečiai, miežiai, soros, kanapės. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šios kultūros augintos Lietuvos teritorijoje jau besibaigiant 3 tūkstantmečiui prieš Kristų. Sorų grūdų randama kasinėjant ir to meto piliakalnius.

Seniausia lietuvių auginta vietinės kilmės daržovė – lankinis barštis. Greičiausiai jis buvo vartojamas maistui panašiai kaip dabartiniai kopūstai. Lankinis barštis – pavojingojo Sosnovskio barščio giminaitis – augintas XVI–XIX amžiuose. Visos kitos, šiandien mums gerai pažįstamos daržovės, į Lietuvą atkeliavo iš svetur.

Šiandien mėgstamos daržovės atkeliavo į Lietuvą iš įvairių vietų skirtingu laiku. Iš vokiečių žemių XIII–XIV a. atvežtos ropės, kopūstai, žirniai, pupos, pupelės, lęšiai, aguonos, rabarbarai, krienai, griežčiai, kultūriniai obuoliai. Dažnai šias naujas kultūras atveždavo ir platindavo vokiečių vienuoliai.

Agurkus, be kurių dabar neįsivaizduojame vasaros pietų stalo, į mūsų kraštus atvežė XIV–XV a. čia apsigyvenę totoriai ir karaimai. Šioms tautoms turime būti dėkingi ir už česnakų, svogūnų išplatinimą.

Kita daržovių plitimo banga nuo Viduržemio jūros pakrantės Lietuvą pasiekė XVI–XVII a. Naujų daržovių auginimą ir vartojimą populiarino kilusi iš Italijos LDK kunigaikštienė Bona Sforza. Ji skatino Lietuvoje itališką dvaro kultūrą bei virtuvę. Bonos Sforzos dėka imtos gausiai auginti morkos, petražolės, krapai. Dvarų virtuvėse atsirado pomidorų, brokolių, žiedinių kopūstų, alyvuogių aliejaus, razinų, muskato riešutų, egzotiškų vaisių, prieskonių.

Neatsiejama tradicinės lietuvių virtuvės dalis – bulvės. Iš jų gaminami cepelinai, Kėdainių, žemaičių blynai šiandien tapo svarbia, gal net svarbiausia, lietuviškos virtuvės dalimi. O pateko į mūsų kraštus bulvės tik XVII a. viduryje ir iš pradžių laikytos vaistiniu augalu bei delikatesu, augintos tik didikų ūkiuose. Palaipsniui bulvės išplito ir tarp paprastų valstiečių papildydamos didžiąja dalimi iš grūdinių kultūrų sudarytą jų racioną.

Prie šiuolaikinių maistinių kultūrų plitimo Lietuvoje labai prisidėjo vienuoliai. Kartu su katalikybe į mūsų kraštus atėjo ne tik vakarietiška kultūra, raštas, mokslas, bet ir sodininkavimo tradicijos. Pirmieji vienuoliai – dominikonai ir pranciškonai – įkūrė savo vienuolijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV amžiuje.

Prie vienuolynų kūrėsi sodai, buvo auginami daržai. Sodai tarnavo ne vien maistui, vaistažolėms užsiauginti, bet ir puošė miestus, apylinkes. Mat vienuoliai labai juos puoselėjo: įrengdavo soduose tvenkinius, kanalus, pasivaikščiojimo takus, augindavo įmantrius, akį traukiančius ir vietiniams gyventojams dažnai neregėtus augalus. Gerai žinomi iš tų laikų dalinai išlikę Misionierių, Bernardinų sodai Vilniuje.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Vytautas kvietė atvykti į mūsų šalį užsienio šalių specialistus, tarp jų ir sodininkus, daržininkus. Neužteko vien atsigabenti naujų sodo kultūrų sėklų, reikėjo išmokti tinkamai jas sodinti, prižiūrėti, dauginti. Prancūzų medikas bei gamtininkas Ž. E. Žiliberas (J. E. Gilibert), XVIII a. antroje pusėje dirbęs Lietuvoje, rašė, kad tuo laiku didžioji dalis Lietuvos valstiečių turėję sodus, juose auginę obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas, vynmedžius. Anot Ž. E. Žilibero, valstiečiai mokėję skiepyti vaismedžius ne blogiau už prancūzų sodininkus.

Šiandien mes įpratę įsigyti augalų sėklų parduotuvėse – taip nereikia jų rinkti, saugoti per žiemą. Tačiau verta pasekti senolių pavyzdžiu ir daržovių ar kitų augalų sėklų pasiruošti patiems. Sėklų atrinkimas padeda išvesti geriausius augalus, gerinti jų savybes.

Kai sėklomis dar nebuvo prekiauta, mūsų močiutės  kruopščiai jas atrinkdavo pagal pageidaujamas augalo savybes.

Norėdami išlaikydami rūšių grynumą sėdavo skirtingas kultūras pakankamai toli viena nuo kitos.

Patys rinkdami ir paruošdami sėklas kitiems metams, sutaupysite pinigų, pagerinsite savo daržovių ar dekoratyvinių augalų kokybę ir derlių.

Seniau žmonės buvo labiau priklausomi nuo savo ūkio, daržo, sodo. Senoliai savo sklypuose užsiaugindavo ne tik maisto, tačiau ir medžiagų įrankiams, drabužiams, dažams, vaistams pasigaminti. Vaistažolių auginimas buvo įprastas šalia kitų daržo bei sodo augalų. Vaistinės žolelės naudotos gydymui, sveikatinimuisi, ligų profilaktikai.

Aišku, šiais laikais mūsų medicina turi kitų, kartais efektyvesnių ir greitesnių priemonių ligoms įveikti, tačiau jokiu būdu negalime numoti ranka į senolių per amžius sukauptas žinias apie gydymąsi vaistiniais augalais. Vaistažolės gali būti naudojamos sveikatai sustiprinti, kaip (pagalbinė) priemonė gydant ligas, o pasigilinus į atskirų vaistinių augalų savybes, jų pagalba galime pagerinti emocinę būseną, pasigaminti natūralių kosmetikos bei namų apyvokos priemonių. Verta pasisodinti vaistingųjų augalų savo sklype ir susikurti namuose natūralią, gamtos išpuoselėtą vaistinėlę.