Eglė ar kėnis – kas lėmė jūsų pasirinkimą šiemet? Kodėl?

Siauru kamienu ir palyginti plonomis šakelėmis apsikarsčiusi eglė per amžių amžius tarnavo kaip pagrindinis Kalėdų akcentas. Miške nukirstas ir namo parsineštas spygliuotis tapo gyvybingumo ir ilgaamžiškumo simboliu, tačiau moderniais laikais į eglutes žiūrima paprasčiau ir vis labiau siekiama praktiškumo. Taip įprastas eglutes keičia naujos rūšys.

Neabejotinai, priešventiniu laikotarpiu kone prie kiekvieno didesnio prekybos centro įsikūrę laikini kalėdinių eglučių platintojai asortimente turi paprastosios eglės medelį. Jai įkandin eina ir sidabrinė eglė, tačiau ją platina ne visi medelių pardavėjai. Norint įsigyti kitų eglės rūšių, teks gerokai panaršyti internete ar medelynuose.

Paprastoji eglė (Picea abies) – tai tradicinė Kalėdų eglutė, kurią daugumai tikrai yra tekę puošti. Šis mišku kvepiantis medis yra įprastas Lietuvos klimatui, nes čia jis auga natūraliai. O kam neteko eglės ar jos šakelių vogčia parsitemti iš miško? Paprastai tai pigiausias kalėdinių eglučių variantas, ji turi aštrius ir badančius spyglius, kurie gana prigludę prie šakelių. Pakankamai plonos ir lengvos šakelės bei ūgliai kažkiek linkę „žiūrėti“ į viršų, o didesnių medžių – svyra žemyn. Eglės forma – tradicinė, kurios nereikia genėti, todėl atrodo natūraliai. Nupjautos šios eglutės iš tikrųjų greitai numeta spyglius, tačiau taip nėra su vazonuose auginamomis eglutėmis.

Dygioji eglė (Picea pungens) arba kitas jos pavadinimas – sidabrinė eglė – tai dekoratyvinis medis su mėlynų, mėlynai žalių, balsvų, pilkai žalių atspalvių spygliais. Šakelės atrodo tankesnės ir puresnės, nes spygliai neprigludę, o ant medžio jie laikosi geriau nei paprastosios eglės. Tradicinė kūgiška forma su horizontaliai augančiomis šakomis atrodo labai išvaizdžiai ir jų nereikia genėti. Ši rūšis kaip Kalėdinis medelis eina koja kojon su paprastąja egle, tačiau yra kiek brangesnė už pastarąją. Dygioji eglė galbūt yra net ir geriausia rūšis auginti didesniuose vazonuose, nes atrodo, kad jos gana gerai prisitaiko prie jų.

Baltoji eglė (Picea glauca) – ši rūšis nėra populiari ir ją įsigyti sunkiau, nes pasiūla Lietuvoje – skurdi. Vis dėlto, kai kuriuose medelynuose galima rasti vazoninių baltosios eglės medelių. Baltosios eglės galima įsigyti nykštukinių veislių (pavyzdžiui, „Conica“, dar vadinamą kanadine eglute), kuri skirta auginti nedideliuose vazonėliuose kaip balkonų, terasų, sodų augalą. Šios eglutės šakelės tankios, plonos, o kol jaunos – kylančios į viršų. Jos laja tanki, puošni ir labai taisyklinga, o nestipriai dygūs spygliukai yra trumpi ir turintys žaliai melsvo atspalvio. Būtent kanadinė eglutė atspariausia miesto taršai ir labai stipriems šalčiams. Tokia eglaitė idealiai tiks papuošti labai mažas erdves, suteikiant kampeliui akcentą, taip pat netrukdys augdama biuruose arba pasitarnaus kaip kalėdinė dovana.

Jeigu jau kalbame apie visas Kalėdines eglutes, tai visas reikia ir paminėti: serbinės eglės (Picea omorica) kur ne kur prekyboje jau galima įsigyti. Ši eglė pasidabinusi dekoratyviais dvispalviais spygliais, kurių viršus žalios, o apačia sidabriškos spalvos. Liaunos šakelės formuoja grakščią, siaurą, bet vešlią kūgio formos lają.

Kėnių plokšti, nedygūs, tamsūs, blizgantys, ilgai nebyrantys spygliai ir tanki, taisyklinga laja padaro šiuos medelius labai patrauklius puošti Kalėdoms. Kaukazinis kėnis šiuo metu gausiausiai kultivuojamas kaip Kalėdoms skirtas kėnis. Toliau žymiai mažesniais mastais seka korėjinis kėnis, kuris dar nėra labai paplitęs kandidatas. O mažiausiai gerbėjų turi dervingasis kėnis, kuris Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana) – Europoje šis kėnis kaip kalėdinė eglutė užima populiarumo viršūnes, nes itin vertinami jo tamsiai žali, nesibadantys spygliai, kurie dar ir nenubyra ilgą laiko tarpą. Iš tiesų kaukazinio kėnio spygliai yra dvispalviai, nes apatinė jų pusė yra sidabriškos spalvos, bet tai tik prideda dar daugiau žavesio medeliui! Suploti, neprigludę ir minkšti spygliai auga tankiai, todėl šakelės ir pats medelis atrodo puresnis bei tankesnis. Kėniai yra puikios formos, tačiau, palyginti su daugeliu kitų rūšių kalėdinių eglučių, jų pagrindas gali būti šiek tiek platesnis.

Korėjinis kėnis (Abies koreana) – tai mažiau populiarus kėnis, kurį Kalėdoms įsigyti kiek sunkiau. Tamsiai žali, šiek tiek susisukantys nedygliuoti spygliai yra neprigludę prie šakelių, todėl formuoja tankią ir taisyklingą lają. Kaip ir kaukazinis, korėjinio kėnis spyglius išlaiko labai ilgai. Šios rūšies kėnio siūloma didelė įvairovė vazoninių veislių, kurias taip pat galima pritaikyti šventiniams laikotarpiui.

Dervingasis kėnis (Abies fraseri) – populiariausias Kalėdinis medis Amerikoje, tačiau Lietuvoje favoritu dar netapo. Mūsų rinkoje jis yra naujokas, kurio įsigyti galima tik pavienėse vietose. Medis pasižymi panašiomis savybėmis, kaip ir kiti kėniai: gerai laikosi spygliukai, taisyklinga tradicinė forma. Dervingasis kėnis turi ir išskirtinių bruožų, tokių kaip itin puošnios šakelės, malonus pušų kvapas, mėlyno atspalvio spygliukai. Paprastai šie kėniai yra daug siauresni, todėl idealiai tinka nedidelėms, siauroms erdvėms.

Sunku atsakyti vienareikšmiškai, todėl svarbu įvertinti kiekvieno šio medžio teigiamus ir neigiamus aspektus.

Jeigu pasirinksite eglę, džiaugsitės jos stipriu, mišku dvelkiančiu aromatu. Eglutė dažniausiai kainuoja pigiau nei kėnis (ypač kirsta), todėl nenukentės piniginė. Kaip neigiami dalykai įvardijami ankstyvas eglės spyglių byrėjimas, duriantys spygliai, o laja ir šakos ne tokios tankios. Būtent tokios eglės dažnai ieško kačių augintojai, kad Kalėdų eglutė savo aštriais spygliais atbaidytų nuo žaidimų su ja ir karstymosi joje.

Kėniai turi daug privalumų: nesibadantys spygliai bus draugiški visiems šeimos nariams, įskaitant gyvūnus ir vaikus. Šakelės puošnesnės ir žymiai tankesnės nei eglės (bent jau už paprastosios). Ir bene svarbiausia – kėnis labai ilgai išlaiko spyglius jų nenumetęs, todėl jį puošti galima lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje.

Jeigu domina kėnių kaip kalėdinių eglučių trūkumai, tai vienas iš jų, jog kaukazinis kėnis, dar liaudyje vadinamas danišku kėniu, nepasižymi tokiu stipriu aromatu, kaip eglės ar kitos kėnių rūšys. Antra, tiek kirsti, tiek auginami vazone kėniai dažniausiai kainuoja brangiau, negu eglės. Trečia, kartais jų piramidės forma netenkina, kai neaukšti kėniai turi labai plačią lają apačioje ir staigiai siaurėjančią viršūnę, todėl toks medelis atrodo neproporcingai. Dėl tokios formos paprastai kėniams eksponuoti reikia šiek tiek daugiau vietos.

Kirsti medeliai yra užauginti lauke, plantacijose, o nukertami prieš kalėdinį laikotarpį. Dažnai lauke augantys medeliai būna ne tokie puošnūs kaip augintys vazone, dažniau puolančios ligos gali pažeisti vieną kitą šakelę, o ir forma būna įvairi – vietomis praretėjusi, ištįsusi, su dviem viršūnėmis, kreivoku kamienu ir pan. Lauko sąlygas sunku kontroliuoti, todėl negalima suplanuoti, kaip jos paveiks medelius. Kita vertus, kirstos eglės yra pigiausia alternatyva ir jų galima įsigyti labai įvairaus aukščio, viršijančio 2 metrus.

Kirstoms eglutėms, kurios jau papuoštos stovi jūsų namuose, svarbu palaikyti drėgmę. Dažniausiai įvairiuose stovuose jau būna įtaisyti šulinėliai vandeniui, todėl paprasčiausiai kasdien jį reikia papildyti.

Vazone užaugintų eglučių išvaizda labai graži ir puošni, nes medelius lengva prižiūrėti, laistyti, tręšti, genėti, transportuoti. Žinoma, priežiūros poreikis atsilieps ir medelio kainai, kuri yra didesnė už kirstų eglučių. Eglutės vazone dažniausiai perkamos su tikslu, kad atlaikiusios šventinį laikotarpį, jas pavasarį būtų galima pasodinti sode arba ir toliau auginti vazone lauke, kad medelis tarnautų dar ne vienoms Kalėdoms. Kad medelis būtų gyvybingas ilgam, svarbu tinkamai elgtis su juo per šventes:

prieš perkeliant eglutę į kambarį, jį reikėtų pratinti prie temperatūrų pokyčių: pirmiau palaikyti nešildomame balkone, garaže ar vėsiame koridoriuje eglutė su vazonu statoma vėsioje patalpoje, kuo toliau nuo radiatorių, židinio, šildomų grindų ir kitų šiltų objektų medelis į vidų įnešamas kuo vėliau – geriausia savaitgalį prieš Kalėdas gyvų medelių negalima laikyti namuose ilgiau nei 12 dienų Vazone eglutės išsilaiko apie 3–4 metus, todėl vėliau jas reikėtų pasodinti sode. Taip pat vazonuose nepavyks užsiauginti ar įsigyti aukštesnių egzempliorių.

Geriausias variantas – pasirinkti vietoje užaugintus medelius, o ne importuotas iš užsienio. Lietuvoje šie medžiai jau prisitaikę prie čionykščių sąlygų, o atvežtiniai medeliai dar ir ilgą kelią turi įveikti.

Tai tokios eglutės, kurios rudenį iškasamos iš dirvos ir įsodinamos į vazoną. Patirtis rodo, kad į vazonus įsodintas eglutes įsigyti yra rizikinga. Kai kurie nesąžiningi pardavėjai teigia, kad eglutės vazone jau užaugintos, o iš tikrųjų pasitaiko, kad į vazoną paprasčiausiai įstatyti nukirsti medeliai. Kita problema: medeliai iškasami ir į vazoną ar kitą indą įsodinami netinkamai, dėl ko eglutė greitai netenka gyvybingumo. Trečia, spygliuočiai apskritai gana sunkiai pakelia persodinimus, ypač turintys liemenines šaknis. Na ir žinoma, iškasant medelius iš žemės didelė tikimybė pažeisti jų šaknis. Tačiau jeigu pasitaikė geras ir ištvermingas medelis, jį taip pat bus galima ne tik eksponuoti per Kalėdas, bet ir pavasarį pasisodinti savo kieme.