Įvairių spalvų ir formų: ne tik lengvai pagyvinsite namus, šie augalai – naudingi sveikatai

Jie geba augti minimaliomis „sąnaudomis“ ir menku įsikišimu į jų priežiūrą, todėl augalus galėsite palikti prižiūrėti net vaikams ir vyrams! Tik perspėkite juos dėl šių klaidų: nepersistengti augalų perlieti ir skirti saulėtą vietą prie lango. Nors šie veiksmai ir esminiai, tačiau apžvelkime detaliau, kaip reikėtų rūpintis namuose auginamais sukulentiniais augalais.

Sukulentų, kurių yra virš 10 000 rūšių, nebūtų galima įtalpinti į jokius rėmus. Jų dydis svyruoja nuo mažyčių, panašių į akmenėlius, kelis centimetrus siekiančių augalėlių iki daugiau nei metro aukščio medžius primenančių atstovų. Sukulentų forma taip pat įvairi: kompaktiškos ar rozetės formos, svyrantys, besidriekiantys, kiliminiai, augantys stačiai. Jų žiedai, vėlgi, skiriasi tarp rūšių, bet dažniausiai jie efektingi, spalvingi, kvapnūs, o žydintys sukulentai žiedais džiugins nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

Bene visi sukulentai turi storus mėsingus, vandeningus organus, kaupiančius vandenį (lapus, stiebus arba šaknis), kurie padengti stora vandeniui nelaidžia plėvele – kutikule. Šaknys driekiasi paviršiuje, todėl šie augalai vandenį geba pasiimti netgi iš rasos ar rūko.

Daugumą sukulentų galima rasti sausringose vietovėse, tokiose kaip dykumos. Vieni jų netgi pakenčia šalnas, bet daugumu jų yra šilumamėgiai. Sukulentiniai augalai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tik skiriasi jų rūšių įvairovė ir gausa.

Sukulentai nėra taksonominė kategorija, tai tik savybė, kuria pasižymi daugelis augalų. Tokių augalų aptinkama šešiolikoje šeimų. Paprasčiausia sukulentus atskirti pagal tai, kuri augalo dalis yra sustorėjusi. Išskiriami:

Lapiniai sukulentai – būtent šios grupės augalus liaudyje įprasta vadinti tais tikraisiais sukulentais, turinčius vandenį kaupiančius lapus. Šiai kategorijai priklauso storlapiai, šilokai, kalankės, šilropės, alavijai (alijošiai), litopai, agavos, eševerijos ir kiti.

Stiebiniai sukulentai – tai tokie augalai, kurių sustorėję yra stiebai, lapai smarkiai redukuoti arba jų beveik visai nėra. Šiai grupei priklauso daugybė kaktusų rūšių, tukviai, stapelijos, kai kurios karpažolės.

Šakniniai sukulentai – tai augalai, kurių sustorėjusios ir vandenį kaupiančios yra šaknys, rizomai, šakniastiebiai. Tokie augalai yra pinigų medžiu vadinamas zamiokulkas, kai kurios karpažolės.

Kaip minėta anksčiau, sukulentiniai augalai priskirti skirtingoms šeimoms, todėl pateikiame dažniausiai kambaryje auginamų sukulentų sąrašą:

Storlapiniai (Crassulaceae) – šios šeimos populiariausi atstovai sukulentai yra storlapis (Crassula), kalankė (Kalanchoe), kalvorė arba eševerija (Echeveria), šilokai (Sedum), ramdis (Aeonium), šilropė (Sempervivum), putlenis (Aichryson). Kaip nusako šeimos pavadinimas, sustorėję ir vandenį kaupia jų lapai.

Kaktusiniai (Cactaceae) – visi kaktusai yra stiebiniai sukulentai, tačiau Lietuvoje dažniausiai auginami ripsalis (Rhipalis), mamiliarija (Mammillaria), ežiakaktusis (Echinocactus), duršas (Cotyledon), Adromischus maculatus, stulpenis (Cereus), nuogulis (Gymnocal), opuncija (Opuntia) ir kiti.

Agaviniai (Agavaceae) – sukulentiniai šios šeimos atstovai dažnai turi ilgus smailius, plokščius lapus, kartais su papildomais dygliukais pakraščiuose. Tai puikiai žinomi augalai, tokie kaip agava (Agave), juka (Yuka), litopsis (Lithops), sansevjera (Sansevieria).

Plėnūniniai (Asphodelaceae) – tai dar vieni storalapiai sukulentai, kuriems priklauso avortija (Haworthia), gasterija (Gasteria), alavijas (Aloe). Jie pasižymi mėsingais, smailiais arba liežuviškais lapais, augančiais iš augalo centro.

Stepukiniai (Apocynaceae) – šioje šeimoje sukulentiniai augalai nedominuoja, tačiau yra keletas auginamų namuose. Tai skeltuonė (Dischidia), tukvis (Pachypodiu), tinūtras arba dykumų rožė (Adenium), stapelija (Stapelia), kai kurios vaškuolės (Hoya).

Karpažoliniai (Euphorbiaceae) – tai nuodingi, pieniškas sultis išskiriantys augalai, kurių taip pat yra sukulentiškų. Iš jų geriausiai žinomos šios sukulentinį stiebą turinčios gėlės: dygioji karpažolė (Euphorbia milii), trikampė karpažolė (Euphorbia trigona), lazdelinė karpažolė (Euphorbia tirucalli), baltagyslė karpažolė (Euphorbia leuconeura).

Reikia paminėti ir kitus dažnai auginamus sukulentus, priskiriamus skirtingoms šeimoms: peperomija (Peperomia), kluzija (Clusia), karolinė žilė (Senecio rowleyanus), lamprantas (Lampranthus).

Verta užsiminti ir apie lauke augančius ar auginamus sukulentus. Tokie augalai, kaip šilokai, šilropės (perkūnropės), druskės, vilkpupės, labai gerai auga ir darželiuose, kapinėse, vazonuose ar visur, kur tik įmanoma pasodinti. Norint įdomesnio sprendimo, galima nepabijoti auginti lauke agavą (Agave), mudrę (Delosperma), tuberozą (Polianthes), opunciją.

Sukulentai lauke augs lygiai taip pat puikiai, kaip ir namie. Lauke auginami sukulentai puikiai papildys alpinariumą, Viduržemio jūros regiono stilių, derės kartu su kiliminiais augalais, sausrą pakenčiančiais puskrūmiais, kai kuriomis žolelėmis.

Sukulentai kapams apsodinti yra idealus variantas negalint skirti daug priežiūros augalams ir norint turėti sveikus augalus per sausras. Bene geriausia pasirinkti visžales rūšis, tokias kaip šilokai, šilropės.

Dirvožemis. Dirva sukulentams reikalinga lengva, labai gerai drenuojanti vandenį, todėl dažniausiai naudojama standartinė kaktusų ir sukulentų žemė. Galima susimaišyti dirvožemį ir patiems, kurį turėtų sudaryti lygiomis dalimis vazonų žemė, rupus smėlis ir perlitas. Jie gerai auga šiek tiek rūgščiame dirvožemyje, kurio pH svyruoja apie 6,0.

Sodinimas vazone. Pasirenkamas vazonas su drenažo angomis apačioje, kuris pripildomas kaktusų žeme. Dažniau pasirenkamas neaukštas platesnis vazonas, negu gilus ir siauras, bet tai nulems augalo forma.

Temperatūra. Dauguma sukulentų auga vidutinėje ar šiltoje temperatūroje (15–27 laipsnių), vengiant kraštutinių šaltų ar karštų temperatūrų ar jos svyravimų. Skersvėjai sukulentams taip pat žalingi. Nepaisant šių sąlygų, gali būti sukeltas stresas augalams ir atsirasti jų pažeidimai.

Apšvietimas. Daugumai sukulentų prireiks daug tiesioginės saulės šviesos, kurios per dieną turėtų būti apie 6–8 valandas. Jiems skiriama vieta ant palangės pietinėje ar vakarinėje pusėje, o esant reikalui, pasitelkiamas dirbtinis LED apšvietimas.

Laistymas. Sukulentai laistomi retai, maždaug kartą per dvi savaites. Tarp laistymų dirva turėtų visiškai išdžiūti, tada laistoma gana gausiai, t. y. kai iš indo pro apačią pradeda bėgti vanduo. Sukulentų perlaistymas yra pavojingas, nes kyla puvimo grėsmė, o neprilaistymas verčia susiraukšlėti, subliūkšti ir džiūti lapus. Svarbu atkreipti dėmesį į sezoniškumą, nes laistymas žiemos metu turėtų būti labai minimalus, užteks ir vieno karto per mėnesį.

Mulčiavimas. Sukulentų mulčias kiek neįprastas – tai smėlis, kriauklės, akmenukai ar kita sausa medžiaga. Pabarstytas tokiu mulčiu komposto paviršius neleis prisiliesti lapams prie drėgnos dirvos ir apsaugos augalą nuo puvimo.

Tręšimas. Sukulentų dažnai tręšti nereikia. Jeigu norima, pasirenkamos skystos, subalansuotos kaktusų trąšos, kurios perpus skiedžiamos vandeniu. Augimo sezonu (pavasarį–vasarą) galima tręšti kas mėnesį, bet pakaks ir vieną kartą per metus. Poilsio metu sukulentai paliekami ramybėje, todėl tręšimas rudenį apribojamas, o žiemą nebetręšiama visai.

Genėjimas. Sukulentų apkarpymas atliekamas minimaliai, nes augalai auga lėtai ir genėjimo nereikalauja. Pašalinus pageltusius, negyvus lapus ir stiebus, pagerėja augalo išvaizda, padedama išvengti ligų ir kenkėjų. Jei dėl šviesos trūkumo augalo dalys išilgėja ir išplonėja, juos galima patrumpinti ir taip paskatinti naujų organų augimą. Augalai apkarpomi pavasarį arba ankstyvą vasarą, bet jokiu būdu ne rudens–žiemos laikotarpiu ar žydėjimo metu.

Auginiais. Nupjautas stiebo gabalėlis ar lapas kelias dienas padžiovinamas, tada įsodinamas į kaktusų žeme pripildytą vazoną, palaistoma. Po kelių savaičių auginys turėtų būti išleidęs šaknis. Vietoj vazono su žeme galima rinktis stiklinę su vandeniu ar indą su drėgnu keramzitu.

Atžalomis. Jeigu augalas apnikęs „vaikučiais“, šie paprasčiausiai atskiriami nuo motininio augalo ir įsodinami į atskirą indą su žeme.

Dalijimu. Iškastas ar iš vazono žemės ištrauktas augalas su visomis šaknimis padalijamas į kelias dalis ir jie pasodinami į atskirus vazonus.

Kaip ir bet kurie kiti kambariniai augalai, sukulentai gali nukentėti nuo amarų, skydamarių, voratinklinių erkučių, kurie šalinami insekticidiniu muilu ar vandens ir alkoholio mišiniu.

Sukulentų ligų yra mažai, o ir tas daugiausiai lemia perlaistymas. Tai yra šaknų puviniai ar kitos grybinės ligos.

Vaistinės savybės. Alavijas labai plačiai ištyrinėtas sukulentinis augalas, kurio nauda kaip kosmetinės priemonės stiprinant odą bei plaukus yra nepamatuojama. Alavijas didelį pranašumą turi gydant skrandžio, tulžies, žarnyno sutrikimus, stiprinant imunitetą. Nuo jo nedaug atsilieka ir šilokai, kurie taip pat žinomi dėl odos nudegimų gydymo.

Maistas. Sukulentai dažnai panaudojami gėrimų gamybai, kur puikiai žinomas alavijo gėrimas (aloe vera), o iš agavos išgaunami specifiniai stiprieji gėrimai (tekila, pulka ir meskalis).

Dekoratyvumas. Kambarinių sukulentų kompozicija kartu su kaktusais sukuria estetišką, minimalistinį vaizdą, įneša tropinių kraštų įspūdžio. Jų ne tik forma įvairi, bet ir spalvos (žalia, melsva, gelsva, purpurinė, rausva, oranžinė). Tiks auginti atskirai vazonuose ar komponuoti drauge loveliuose, terariumuose, svarbiausia parenkant augalus, reikalaujančius tokių pačių augimo sąlygų.