Šis augalas jau užkariavo daugelio lietuvių namų erdves: lengvai prižiūrimas ir visada išgelbės susižeidus

Alavijas buvo žinomas ir naudojamas senovės Egipte, Graikijoje. Jis buvo vadinamas „nemirtingumo augalu“ dėl teigiamo poveikio odos būklei ir galimybės padėti gydyti įvairias ligas. Šiomis dienomis alavijo gelis ir sultys plačiai naudojami kosmetikos ir odos priežiūros produktuose.

Alavijas, dar vadinamas alijošiumi (Aloe), yra lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinių daugiamečių genties augalas, kilęs iš sausringų pasaulio regionų, lapuose kaupiantis vandenį. Tai visžaliai sukulentai, kurių lapai mėsingi, dygliuotais kraštais, žiedynai šluotelių pavidalo. Lapų pažastyse išauga paprasti arba šakoti žiedynstiebiai, kartais net 2–3 m aukščio. Šio augalo žiedai stambūs – 3,5–5 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, įvairių spalvų, dažniausiai geltoni, oranžiniai, raudoni. Lapų sultyse yra aloemodino, gleivių, gliukozės, urano rūgšties.

Alavijas auga Afrikos, Arabijos, Madagaskaro stepėse. Pasaulyje yra žinoma apie 500 rūšių, kurios skiriasi savo išvaizda, priežiūra ir gydomosiomis savybėmis. Alijošius galima atskirti pagal jų lapų spalvą, dantytąją dalį ir formą, taip pat ir augalo aukštį ir žydėjimo tipą. Pateikiame populiariausias alavijų rūšis.

Tikrasis alavijas (Aloe barbadensis) – bene populiariausia rūšis, dar vadinamas vaistiniu alaviju, auginamas kaip kambarinis augalas, kuris turi apvalius, lygius, mėsingus lapus, jų spalva gali būti nuo šviesiai pilkos iki ryškiai žalios. Jų lapai užauga 30–40 cm ilgio, o žiedų stiebas gali siekti 90 cm aukštį. Šio augalo lapuose yra gelio, turinčio priešuždegiminių savybių.

Dygliuotasis alavijas (Aloe ferox) – dar vadinamas karčiuoju alaviju, tai aukštas, vienstiebis sukulentas, galintis užaugti iki 3 m aukščio, žydintis raudonais ar oranžiniais žiedais. Kartus viduje esantis gelis tradicinėje medicinoje naudojamas kaip vidurius laisvinanti priemonė.

Medėjantysis alavijas (Aloe arborascens) – tai viena gražiausių rūšių, dar žinomas kaip Krantzo alavijas. Jis gali užaugti iki 2 m aukščio. Lapai mėsingi, lenkti ir siaurėjantys, dantytais kraštais. Žiedai pražysta žiemos pradžioje ir yra ryškiai raudonos arba oranžinės spalvos. Šio alavijo žiedai panašūs į varpas, kuriuose gausu nektaro, viliojančio paukščius ir vabzdžius.

Akuotasis alavijas (Aloe aristata) – jis šiek tiek skiriasi nuo kitų rūšių, auga be stiebo ir suformuoja 15 cm ilgio lapus, kurių kraštus puošia ryškūs balti taškeliai. Vėlyvą pavasarį šis alavijas skleidžia oranžinius žiedus.

Raibasis alavijas (Aloe variegata) – tai viena iš gražiausių nykštukinių rūšių, kuris dar vadinamas tigriniu alaviju. Jis užauga vos 10–15 cm aukščio ir ant trumpo stiebo suformuoja plokščius, dantytus lapus. Laikui bėgant jie šiek tiek susiriečia, bet būna įspūdingi, turintys baltas horizontalias juosteles. Šio alavijo žiedai ryškiai raudoni, kurie išauga ant maždaug 40 cm ilgio stiebo.

Verpetinis alavijas (Aloe polyphylla) – ši rūšis išskirtinės lapų formos dar vadinama spiraliniu alaviju. Trumpi, kiaušinio formos lapai siaurėja į viršų ir yra išsidėstę penkiomis eilėmis, kurios spirale sukasi ta pačia kryptimi. Lapų galiukai dažnai būna ryškios violetinės spalvos.

Visų rūšių alavijus galima auginti kaip kambarinius augalus. Jiems tereikia tinkamos priežiūros, vietos ir pakankamai erdvės. Alavijo auginimui labiausiai tinka molinis terakotos vazonas, kadangi jis yra porėtas, todėl tarp laistymų žemė gali lengviau išdžiūti. Sodinant alaviją, reikėtų pasirinkti tokį vazono dydį, koks yra jo šaknų gumulėlis. Į vazono dugną reikėtų įberti drenažo, o žemes pasirinkti skirtas kambariniams augalams ar sukulentams. Ant žemų paviršiaus galima užberti sluoksnį smėlio – taip augalo pagrindas išliks sausas ir nesupus.

Šviesa. Alavijus geriausia auginti ant palangės ar ant gerai apšviestos lentynos. Svarbu, kad saulės spinduliai nebūtų tiesioginiai, kadangi jie gali nudeginti augalo lapus, labiausia tinka auginti vakarinėje ar pietinėje pusėje.

Laistymas. Kadangi alavijas yra sukulentas, todėl jis vandenį kaupia lapuose. Svarbu jų neperlaistyti – laistyti reikėtų, kai išdžiūsta 1–2 cm žemės. Būtina vandeniui leisti visiškai susigerti – neleisti augalui stovėti vandenyje, kadangi dėl to gali pradėti pūti šaknys. Laistyti reikėtų kas 3 savaites, o žiemą alijošiams reikia labai mažai vandens, tad juos reikėtų laistyti dar rečiau. Prieš laistant būtina pirštu patikrinti sausumą. Jei vazonų žemė bus drėgna, augalų šaknys gali pradėti pūti.

Temperatūra. Alavijas geriausiai auga 13–27 laipsnių temperatūroje. Daugumos namų ir butų temperatūra yra ideali. Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio augalą galima išnešti į lauką, tačiau jei naktys šaltos, vakare jį reikėtų grąžinti į vidų.

Tręšimas. Alavijus tręšti reikia retai (ne dažniau kaip kartą per mėnesį) tik pavasarį bei vasarą, naudojant kambariniams augalams skirtą trąšų mišinį.

Alaviją persodinti reikėtų tuomet, kai sulėtėja ar visai sustoja jo augimas, kai vazonas, kuriame auga, pasidaro per mažas, dirvožemis nesugeria vandens ir pastarasis bėga pro jį. Geriausias laikas persodinti alaviją – pavasarį arba vasaros pradžioje, t. y. prieš pat aktyvų augimą. Paprastai alaviją reikia persodinti kas 2–5 metus, priklausomai nuo indo dydžio ir augalo amžiaus. Jei augalą ką tik nusipirkote, prieš perkeldami į naują vazoną, leiskite jam kelias savaites priprasti prie naujos aplinkos.

Šį augalą labai lengva dauginti iš mažyčių jų atžalų:

Palaukite, kol atžalos pasieks maždaug penktadalį pagrindinio augalo dydžio.

Atsargiai ištraukite visą augalą iš vazono ir švelniai atskirkite atžalas, įsitikinkite, kad prie kiekvieno augalo yra šiek tiek šaknų. Jei jų nėra, leiskite apačioje esančiam gniužulėliui porą dienų išdžiūti arba aštriu peiliu nupjaukite ūglius.

Kiekvieną augalą pasodinkite į kaktusams skirtą arba universalų dirvožemį, o į vazono dugną įdėkite drenažo.

Gerai palaistykite ir leiskite vandens pertekliui nutekėti ir susigerti.

Auginat alavijus gali atsirasti tam tikrų pakitimų, kurie parodo, kad jis auga netinkamoje aplinkoje, trūksta ar yra per daug vandens, taip pat jeigu yra laikomas netinkamoje temperatūroje.

Raudoni alavijo lapai rodo, kad augalas gauna per daug tiesioginių saulės spindulių. Jį reikėtų perkelti į šviesią, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotą vietą. Susiraukšlėję lapai yra ženklas, kad augalui trūksta vandens. Tokiu atveju kelias dienas augalą reikėtų laistyti po nedaug, o lapus apipurkšti vandeniu. Svarbu neperlaistyti, kad augalas nepradėtų pūti.

Blyškūs arba geltoni lapai gali reikšti, kad alavijas buvo perlaistytas arba negauna pakankamai šviesos. Rudi arba gležni lapai atsiranda dėl per didelio laistymo.

Nors alavijas gana atsparus augalas, tačiau kaip ir daugelį gali užpulti tam tikros ligos ar kenkėjai. Jis gali užsikrėsti miltuotaisiais amarais, skydamariais, kurie atrodo kaip rudos, maždaug 5 mm dydžio dėmės. Taip pat gali atsirasti augalų erkučių ar grybelis, nuo kurio atsiranda rudos ar geltonos dėmės, tokiu atveju pažeistus lapus reikėtų nupurkšti insekticidu ar juos visai nupjauti nuo augalo.

Alavijas dar vadinamas pirmosios pagalbos augalu, nes jo sultys naudojamos nudegimams, nudegimams saulėje, odos sudirgimams ir vabzdžių įkandimams malšinti. Nupjaukite lapą prie pagrindo, nupjaukite jį išilgai ir sultimis patepkite odą.