Šios svaiginančio kvapo gėlės gali pradžiuginti net žiemą: tereikia tinkamai pasirūpinti

Hiacintas (Hyacinthus) – tai kompaktiškos formos hiacintinių (Hyacinthaceae) šeimai priklausanti svogūninė gėlė, kuri užauga apie 15–30 cm. Augalo ryškiai žali lapai yra platūs, linijiški, kylantys iš pamatų. Hiacinto nuostabūs vienspalviai žvaigždiški žiedai su atgal atsilenkusiais žiedlapiais po 15–30 yra susitelkę į kekę ant vienintelio žiedkočio. Jų spalva varijuoja nuo baltos iki tamsiai mėlynos, apimant raudoną, geltoną. Dažniausiai žydi balandį-gegužę, bet priklausomai nuo veislės gali pražysti žymiai anksčiau, net žiemą. Nužydėjus žiedams susidaro vaisiai – apskritos dėžutės su viduje esančiomis sėklomis.

Hiacintai savaime auga Pietinėje Europoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Azijoje, o Lietuvoje auginama viena rūšis darželiuose arba kaip kambarinės gėlės.

Vienas iš kriterijų, kodėl dauguma žmonių mėgsta auginti hiacintus namie yra jų stiprus aromatas. Skirtingi šaltiniai šį kvapą apibūdina įvairiai: parfumeriai – kaip žalių gėlių kvapą su augaliniais vandens akcentais, saldžiomis ir aštriomis natomis, kiti žmonės atranda alyvų, senų rožių, narcizų, vyno, šokolado, vanilės, grybų, medaus, žemės, medienos ir silpno prieskonių aromato natas. Dėl šių skanių aromatų hiacintas vartojamas parfumerijoje ir eterinių aliejų gamyboje.

Visgi šis hiacintų skleidžiamas kvapas patinka ne visiems. Jo nemėgstantys žmonės kvapą apibūdina atsiduodančiu šlapimu, ekskrementais, gyvuliais ar medikamentais. Kita stipraus kvapo pusė – migreną patiriančius ar šiaip kvapams jautrius žmones šis kvapas erzina, bet nėra įrodymų, kad kvapas galėtų sukelti galvos skausmą ar alergiją. Ko tikrai reikėtų nedaryti, tai neuostyti hiacintų svogūnėlių, nes nuo jų atsiskyrusios ir įkvėptos dulkės kai kuriems žmonėms gali sukelti astmos priepuolius.

Jeigu jus domina moksliniai terminai, pagrindiniai hiacinto kvapo elementai yra fenilalkoholis, benzilacetatas, a-pinenas ir furfuralas. Čia tik mažoji dalis, nes iš šių gėlių mokslininkai išskyrė net 28 kvapiuosius komponentus.

Nors hiacintų pasaulyje yra apie 30 rūšių, Lietuvoje auginamas tik rytinis hiacintas (Hyacinthus orientalis). Visgi nusivilti neteks, nes priskaičiuojama virš 3000 hiacintų veislių. Jas lengviausia sugrupuoti pagal žiedų spalvą. Hiacintai gali skirtis ne tik žiedų spalva, bet ir forma, kur žinomi tuščiaviduriai arba pilnaviduriai hiacintai. Taip pat esti ankstyvų ir vėlyvų veislių.

Hiacintai baltais pilnaviduriais žiedais yra Ben Nevis, Dubel, Edison, Madame Sophie, o tuščiaviduriais – Colloseum, Edelweis, Nevada, White Star, White Christmas;

Rožiniais pilnaviduriais žiedais – Anna Marie, Autumn Surprise, Bolero, Pink Pearl, o tuščiaviduriais žiedais pasižymi veislės Gertrude, Nobel, Pink Pearl;

Raudonos spalvos pilnavidurius žiedus turi Eclipse, Victory Day, Hollyhock, o tuščiaviduriai žiedai yra Jan Bos, Tubergens‘s Scarlet, Imperator, Victoria Regina veislių hiacintai;

Šviesiai mėlyni pilnaviduriai žiedai yra General Kohler, tuščiaviduriai – Bismarck, Doctor Lieber, Myosotis;

Tamsiai mėlynos spalvos pilnaviduriai žiedai King Codro, Dreadnought, o tuščiaviduriai yra Ostara, Indigo King, King of the Blues;

Violetiniais pilnaviduriais – Grootvorst, o tuščiaviduriais yra Laura, Lord Balfour, King of the Violet, Christmas Bells, Amethyst;

Geltonais pilnaviduriais žiedais yra veislė Suflower, o tuščiaviduriai hiacintai yra City of Haarlem, Prins Hendrik, Yellow Hommer.

Hiacintai vazonėlyje – nuostabus žiemos pabaigos ir pavasario pradžios akcentas ant palangės, kuris be proto svaigiai kvepia. Tokius jau paruoštus augalus iš karto galima įsigyti prekybos vietose jų žydėjimo metu.

Neatmeskite galimybės hiacintus pasisodinti į vazonėlius ir patys. Tam pasirenkamas plastikinis ar molinis vazonas su drenažo anga dugne. Indas turėtų būti maždaug 15 cm gylio, o plotis priklausys nuo to, kiek svogūnėlių bus sodinama. Hiacintams sodinti į vazonus tinka įprasta vazoninė žemė, nors galima įmaišyti šiek tiek smėlio.

Į vieną vazoną galima sodinti po vieną arba po kelis svogūnėlius taip, kad viršūnėlė kyšotų virš žemės. Jei sodinami keli svogūnėliai, jie gali beveik liestis. Iki kol svogūnėliai sudygsta, vazonas laikomas uždengtas tamsioje, vėsioje vietoje ir palaikant drėgną (bet neįmirkusią) dirvą. Maždaug po 10 savaičių pasirodžius daigeliams, vazonas perkeliamas į netiesioginę saulės šviesą. Pražydę hiacintai ilgiau žydės, jei bus palaikoma vėsi temperatūra.

Vieta. Ruošiantis sodinti hiacintų svogūnėlius, jiems parenkama saulėta arba nelabai pavėsinga, apsaugota nuo vėjų vieta. Neblogai būtų pasirinkti kiek nuolaidžią vietą.

Dirvožemis. Hiacintams reikalinga gerai ir giliai įdirbta (apie 30–50 cm gylio), nesunki, puri priesmėlio ar priemolio dirva, kuri gerai praleidžia vandenį. Jos pH turėtų būti apie 6–7 (nuo silpnai rūgščios iki neutralios). Molingą dirvą reikėtų paruošti iš anksto ją maišant su smėliu ar durpėmis, o smėlingą – pagerinti durpėmis, pūdiniais.

Neramina amžinas klausimas, kada sodinti hiacintus? Reikia žinoti, kad hiacintai turi spėti įsišaknyti iki šalčių, o tai jie geriausiai daro, kai dirvos temperatūra yra 6–8 laipsnių. Tinkamiausias metas yra rudenį: nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios. Tačiau esant šiltiems orams ir negresiant šalčiams hiacintai gali būti sodinami lapkritį, netgi ir žiemą, kol dirva neįšąla ir jei jos paviršius mulčiuojamas durpėmis. Svogūnėlių sodinimo laikas dargi priklausys nuo to, kada norima pražydinti hiacintus. Gėlės, pasodintos rugsėjį, sužydės jau gruodžio mėnesį, spalio mėnesio sodinukai pražys sausio pabaigoje– vasario pradžioje, o iš lapkritį pasodintų svogūnėlių žiedų reikėtų tikėtis kovo mėnesį.

Vėlai pasodinus, dirva tuojau mulčiuojama storu 5–7 cm durpių sluoksniu, galima užpilti sniegu, kad bent mėnesį svogūnai spėtų įsišaknyti, o dirva – neįšalti.

Hiacintų svogūnėliai sodinami gana giliai: dideliems 4–6 cm skersmens svogūnai į 12–15 cm gylį, vidutiniai 2–3 cm skersmens – į 8–10 cm gylį, o maži – į 6–8 cm gylį. Tarp svogūnų paliekami tarpai maždaug dvigubai didesni už pačio svogūno skersmenį, vadinasi, apie 3–15 cm.

Laistymas. Jeigu pasitaiko sausas pavasaris, reikalingas papildomas laistymas. Iš karto paliejama 3 cm sluoksniu vandens. Vegetacijos metu jiems reikia daug vandens, tačiau perlaistymo nemėgsta. Pasirodžius ūgliams laistoma gausiau, užaugusį ir žydintį laikyti drėgnai, bet neperlieti, o nužydėjus – palaistyti tik retkarčiais.

Tręšimas. Hiacintams reikia derlingos dirvos, tad jie gana gausiai tręšiami. Lauke auginami hiacintai tręšiami perpuvusiu mėšlu, pūdiniais, durpėmis ir kitokiomis organinėmis medžiagomis. Jeigu naudojamos mineralinės trąšos, tai hiacintams tinka svogūninėms gėlėms skirtos trąšos su subalansuotu azoto, kalio ir fosforo mišiniu. Tręšiama rudenį prieš sodinimą arba sodinimo metu, o pavasarį tręšiama 2–3 kartus mažiau.

Mulčiavimas ir peržiemojimas. Iš karto pasodinti hiacintai storai mulčiuojami įvairiu mulčiu: spygliais, lapais, šiaudais, pridengiama eglišakėmis, bet geriausia – durpėmis. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai mulčo sluoksnis nuimamas, dirvos paviršius papurenamas, o piktžolės išnaikinamos.

Genėjimas. Kai žiedai baigia žydėti, jie nupjaunami, bet lapai paliekami. Kai lapai pagelsta ir suglemba, jie paprasčiausiai ištraukiami iš dirvos.

Pasibaigus vegetacijai birželio pabaigoje ar liepos mėnesį, bet dar ne visiškai nudžiūvus lapams, svogūnai turi būti iškasami. Apvalyti ir kiek padžiovinti svogūnėliai laikomi 1 mėnesį pritemdytoje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje vyrauja 20–25 laipsnių temperatūra. Vėliau temperatūra mažinama iki 13–17 laipsnių ir po poros savaičių juos galima surūšiuoti, sudėti į dėžutes. Rudenį juos vėl bus galima sodinti į dirvą, tačiau į tą pačią vietą grąžinami tik po 3–4 metų.

Hiacintai gali būti dauginami dviem būdais, iš kurių dauginimas vegetatyviškai dukteriniais svogūnais yra paprastesnis. Kadangi hiacintas išaugina nedaug vaikučių, jiems prisigaminti reikia iniciacijos, kuomet svogūnai šiek tiek pažeidžiami. Tam reikia išpjauti didelio (bent 5 cm skersmens) svogūno dugnelį, tada pjūvio puse į viršų sudėti į dėžutes ir džiovinti 20–25 laipsnių temperatūroje. Kai žaizdos užsitraukia ir pamažu pradeda formuotis nedideli svogūnėliai, oro temperatūra didinama iki 35 laipsnių, kartu didinant oro drėgmę iki 90–95 proc. Spalio mėnesį toks apsivaikavęs svogūnas sodinamas į dirvą, o iškasamas tik trečiąją vasarą. Iškasus motininius svogūnus, vaikučiai atskiriami, padžiovinami ir sodinami įprastai.

Hiacintų dauginimas sėklomis. Kadangi iš sėklų išaugę hiacintai ne visada panašūs į tėvinius individus, šiuo būdu geriau palikti dauginti selekcininkams ir profesionalams. Sėklos sėjamos iš karto surinktos arba rudenį į vazonėlius ar dėžutes su derlinga ir drėgna dirva. Procesas ilgai užtrunka, kurio rezultatas (konkrečiau, žydėjimas) matomas tik po 6 metų.

Iš ligų hiacintams pavojingiausi yra svogūniniai puviniai, kuriuos sukelia įvairios bakterijos ar pelėsiniai grybai. Hiacintus kamuoja bakterinis puvinys, šlapiasis svogūno puvinys, sklerozinis puvinys, kekerinis puvinys, fuzarinis šaknų puvinys. Iš virusinių ligų pasitaiko hiacintų mozaikos, svogūnų nekrozė bei ne tik hiacintus susargdinantys tabako garbanotosios dryžligės, tabako nekrozės ir vaistučio mozaikos virusai.

Žinomi tokie hiacintų kenkėjai: didžioji svogūninė musė, svogūninė žiedmusė, svogūninė šakninė erkė, žemuoginis stiebinis nematodas.

Dirbant su hiacintų svogūnėliais teks pasitelkti apsaugos priemones, tokias kaip pirštinės. Svogūnėliuose esanti oksalo rūgštis pasižymi tuo, kad dirgina odą. Deja, čia jo daroma žala nesibaigia – prarijus svogūnėlį pasireiškia stiprūs simptomai, tokie kaip stiprus vidurių pūtimas, viduriavimas, vėmimas ir pilvo diegliai. Todėl pasirūpinkite, kad jų neparagautų naminiai gyvūnai ir vaikai.

Baliūnienė A., Samsonaitė J., Tarvidas J. Svogūninės gėlės, Vilnius: Leidykla „Mokslas“, 1983.

Autorių kolektyvas. Gėlių auginimo vadovas, Vilnius: Leidykla „Vaizdas“, 1971.