Pasifloros: kaip jas teisingai prižiūrėti, kad aromatingi žiedai džiugintų ištisus metus

Pasiflora (lot. passiflora) yra vijoklinis augalas, žydintis nuostabiais baltais, violetiniais, geltonais, rausvais žiedais, priskiriamas pasiflorinių (passifloraceae) augalų šeimos genčiai. Lotyniškas pasifloros pavadinimas reiškia „kančios žiedas“ (lot. passio – kančia + flos, kilm. floris – gėlė, žiedas), vis dėlto angliškas šio įstabaus augalo vertimas kur kas romantiškesnis – „aistros gėlė“ (angl. passionflower).

Pasifloros yra daugiametės vijoklinės žolės, lianos, retai medžiai ar krūmai. Dauguma visžalės su tamsiai žaliais lapais. Kadangi pasifloros nepaprastai greitai stiebiasi į viršų, vyniojasi, lipa ir gana greitai užima didelį plotą, puikiai tinka tvorelėms, sienoms, pavėsinėms apželdinti. Deja, Lietuvos klimatas šioms pasifloroms per vėsus, žiemos pernelyg atšiaurios, todėl Lietuvoje jos populiariausios kaip kambariniai augalai.

Pasifloros auga praktiškai visame Žemės rutulyje, žinoma, išskyrus Antarktidą. Gausiausiai paplitę atogrąžų ir paatogrąžių srityse. Iš viso suskaičiuojama daugiau nei 500 pasiflorų rūšių. Skirtingi šaltiniai nurodo net iki 550 šio augalo rūšių. Galima išskirti kelias populiariausias:

Melsvoji pasiflora (passiflora caerulea) žydi mėlynos, baltos ir žalios spalvos žiedais. Užaugina kiaušinio formos oranžinius vaisius. Natūraliai užauga net iki 10 m aukščio.

Raudonžiedė pasiflora (passiflora incarnata) žydi ryškiai raudonos spalvos žiedais su baltomis, violetinėmis ir geltonomis karūnomis. Vaisiai valgomi, geltonos spalvos.

Valgomoji pasiflora (passiflora edulis) dažniausiai auginama plantacijose dėl ypatingai skanių vaisių. Esant tam tikroms sąlygoms šios rūšies pasiflorų vaisių galima užsiauginti netgi namuose. Žydi mėlynais ir baltais žiedais. Vaisiai valgomi, juodos spalvos. Natūraliai užauga iki 5 m aukščio.

Bananinė pasiflora (passiflora antioquiensis) žydi rausvais, su violetine karūna žiedais. Vaisiai geltonos spalvos. Natūraliai užauga iki 5 m aukščio.

Triskiautė pasiflora (passiflora mollissima). Ši rūšis išsiskiria savo žiedais. Žiedai vamzdelio formos, švelniai rožiniai. Vaisiai pailgi, geltoni. Natūraliai užauga iki 4 m aukščio.

Sparnuotoji pasiflora (passiflora alata) vertinama liaudies medicinoje bei naudojama farmacijoje dėl savo gydomųjų savybių. Žydi raudonos spalvos žiedais. Vaisiai kiaušinio formos, nuo geltonos iki oranžinės spalvos.

Sodinant pasifloras labai svarbu tinkamai pasirinkti žemę. Pasifloros mėgsta lengvą, sausesnę, smėlingą dirvą. Todėl, sodinant į vazonus, būtina užtikrinti gerą drenažą: įberti drenažo akmenėlių, pasirūpinti skylute vazono apačioje, kad vandens perteklius turėtų kur nutekėti. Ypač nemėgsta durpių – tokioje žemėje pasiflora neaugs.

Nepamirškime, kad pasiflorų gimtinė yra šiltos ir drėgnos atogrąžos. Todėl, norint gražių, vešlių, sveikų ir žiedais džiuginančių augalų, pasifloras reikėtų auginti saulėtoje vietoje, reguliariai purškšti, taip užtikrinant drėgmės pasisavinimą per lapus.

Tik pasodintas pasifloras reikia gausiai laistyti, tačiau užtikrinti, kad vanduo nesikauptų, jo perteklius laisvai ištekėtų. Vėliau laistomos pagal poreikį, vieną – du kartus per savaitę, stebint kad viršutinis žemės sluoksnis nuolat būtų drėgnas, o šaknys neskęstų vandenyje.

Norint vešlaus, gražaus augalo, su daug žiedų, pasifloras būtina reguliariai „maitinti“. Tręšiama bendros paskirties trąšomis nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Maždaug kas keturias – šešias savaites.

Lietuvoje auginamas kambarines pasifloras vasaros sezonui galima išnešti į lauką arba netgi persodinti iš vazono į gryną dirvą. Tačiau sodinti į atvirą lauką galima tik nuo birželio pradžios, kai pasibaigia šalnos. Ir nepamiršti prieš prasidedant pirmosioms šalnoms parsinešti atgal į kambarį ir, jei jos augo dirvoje, įsodinti atgal į vazonus. Pamiršus laiku parnešti į šiltą patalpą, pasiflora „užmiega žiemos miegu“: augimas sustoja, ji nebekrauna ir žiedų. Augalas „miega“.

Jeigu nuspręsite kambariuose augančias pasifloras perkelti vasarai į lauką, reikėtų rinktis saulėtą, nuo skersvėjų apsaugotą vietą. Idealiausia prie pietinės namo sienos, kad augalas gautų daug tiesioginių saulės spindulių. Taip lepinama pasiflora per vasarą smarkiai ūgtels, sukraus ir sužydės nuostabiais žiedais.

Nužydėjus žiedams, pasiflorą reikia apgenėti, tačiau ne per daug. Tik iki kito naujo pumpuro. Tokiu būdu pasiflora augs gražios formos, kraus daugiau žiedų. Taip pat patartina nugenėti senas, per ilgas, tiesiog nebe gražias pasiflorų šakas. Šį darbą geriausiai atlikti anksti pavasarį, tuomet augalas išleis naujas šakeles.

Pasifloros dauginamos ūgliais, kadangi sėklos sunkiai sudygsta, be to, augalas, išaugintas iš sėklų, pradeda žydėti tik po penkerių, o kartais net po dešimties metų. Dauginimas ūgliais nėra sudėtingas – tereikia paimti maždaug 6 cm ilgio naują ataugėlę ir ją pasodinti į šiltą kompostą. Ideali komposto ir aplinkos temperatūra – +20 laipsnių.

Kadangi pasifloros mėgsta šilumą ir drėgmę, gana dažnai gali tapti įvairių kenkėjų taikiniu. Tarp dažniausių pasiflorų priešų pasitaiko žvyneliai, voratinklinės erkės ir baltasparniai. Šių kenkėjų antpuolį lengviausiai sukontroliuoti naudojant specialius insekticidus. Svarbu, laiku pastebėti problemą ir nedelsiant ją šalinti, kad būtų kuo mažiau pakenkta augalui.

Dažnai pasitaikanti liga – grybelis, kurio galima išvengti atidžiai kontroliuojant drėgmės lygį, o pastebėjus pažeistus lapus, juos nedelsiant pašalinti ir taip sustabdyti grybelio plitimą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasiflorų šaknis. Per gausiai laistant, parinkus netinkamą žemę arba nepasirūpinus geru drenažu, šaknis gali užpulti puvinys. Tokiu atveju reikėtų suretinti laistymą, pakeisti žemę lengvesne, laidesne ir (ar) pasirūpinti tinkamu drenažu.

Dažnai pasitaiko, kad pasiflorų lapai ima gelsti. Atrodytų, visai be priežasties. Jeigu apžiūrėjus augalą, nerandate kenkėjų, perlaistymo požymių, reikėtų pagalvoti apie gaunamos saulės šviesos kiekį bei apie oro temperatūrą ir drėgmę. Kartais pasiflorų augimas sutrinka, jos gelsta, meta lapus, kai trūksta maistinių medžiagų. Šią problemą sprendžiame tiesiog patręšdami.

Kaip minėta, kai kurios pasiflorų rūšys ne tik labai puošnios savo žiedais, tačiau pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Pvz., raudonžiedė pasiflora (passiflora incarnata) nuo seno tradiciškai vartojama miego problemoms spręsti. Ji pasižymi raminančiu, nerimą slopinančiu poveikiu. Šios pasifloros žiedų arbata vartojama nerimui sumažinti prieš operaciją, nuo nemigos, streso.

Kai kurie ją vartoja ADHD simptomams mažinti, skausmui slopinti, stresui suvaldyti ir pan. Tačiau nėra atlikta pakankamai mokslinių tyrimų, patvirtinančių raudonžiedės pasifloros veiksmingumą pastarųjų ligų simptomams lengvinti. Todėl jokiais atvejais nei viena pasifloros rūšis neturėtų būti vartojama savavališkai, nepasitarus su gydytoju ar vaistininku.

Pasifloros iš tiesų yra ypatingi augalai: tai grožis iš žiedų, maistas iš vaisių ir netgi vaistas. Linkime eksperimentuoti ieškant geriausių būdų jas auginti, sulaukti nuostabių žiedų bei mėginti užsiauginti vaisių. Tačiau būkite atsargūs ir nevartokite šio augalo savo nuožiūra kaip vaisto.

Gražių žiedų!