Ką svarbiausia įsivertinti savo kieme, kad išsirinktumėte tinkamiausią gyvatvorę – yra du dalykai

Kiekviename sode yra vietų, kurias dėl įvairių priežasčių norėtume uždengti. Tinklinė tvora, erdvi pavėsinė ar nepatraukli sklypo dalis tikrai taps gražesnė, jei jas saugos graži ir funkcionali gyvatvorė. Kad būtų patogiau surūšiuoti gyvatvorių augalus, ir juos išsirinkti yra du dalykai:  gyvatvorių rūšys – visžalės gyvatvorės (spygliuočių ir ne tik) bei lapuočių – t. y. tie augalai, kurie numeta lapus.

Visgi ne visi lapuočiai numeta lapus: pavyzdžiui, buksmedis priskiriamas prie lapuočių, bet žaliuoja visus metus (tik esant tam tikroms sąlygoms jo lapai gali pagelsti). Taip pat galima suskirstyti augalus į du tipus: tokie kuriuos reikia formuoti ir karpyti, bei į laisvai augančius.

Renkantis lapuočių augalų gyvatvorę reikia turėti omenyje, jog šios gyvatvorės numeta lapus. Tačiau yra kitas privalumas tas, jog lapuočių augalų rūšys pasižymi didesne lapų formų ir spalvų įvairove. Be to, daugelis lapuočių (medžių ir krūmų) žydi bei duoda vaisius (žydinti gyvatvorė), todėl sodo puošmena tampa dar ypatingesnė.

Ligustras paprastasis (lot. Ligustrum vulgare) – tai vienas iš dažniausiai rekomenduojamų augalų gyvatvorei. Jis gerai pakenčia genėjimą, yra atsparus žemoms temperatūroms ir nekelia didelių auginimo reikalavimų. Tačiau norint išlaikyti tankią struktūrą, ligustrą reikia sistemingai genėti (ypač pirmaisiais metais turėtų būti karpoma intensyviai). Taip pat verta žinoti, kad ligustras paprastasis turi labai tankią šaknų sistemą, todėl labai tinka šlaitams ir pylimams sutvirtinti – taip apsaugo juos nuo erozijos. Dažniausiai prieš žiemos sezoną numeta lapus, o esant lengvesnei žiemai numeta mažiau lapų.

Paprastasis skroblas (lot. Carpinus betulus) – dar viena populiari gyvatvorėms skirta rūšis. Kaip ir ligustras, jis nekelia didelių auginimo reikalavimų (nors mėgsta derlingesnes dirvas), yra atsparus šalčiui ir puikiai pakenčia genėjimą (būtiną kompaktiškai formai palaikyti). Svarbu tai, kad jis išaugina šaknines atžalas, kurios iš apačios tankina krūmą.

Skroblo gyvatvorės buvo populiarios renesanso ir baroko soduose, o vėliau – Anglijos soduose, kur jos atskyrė sodo kambarius, įrėmindavo pavėsines, sudarydavo foną gėlynams ir tiesiog saugojo sodą.

Skroblai yra atsparūs kenkėjams, ištvermingi šalčiui ir retai serga. Jie gerai pakenčia pavėsį. Nukirpta skroblų gyvatvorė gražiai tankėja ir greitai auga. Ji gali užaugti iki 3–4 metrų aukščio. Tai puiki žalioji uždanga.

Paprastasis bukas (lot. Fagus sylvatica) – dar vienas lapuočių augalas, tinkamas gyvatvorėms. Laukinėje gamtoje jis išauga į tvirtą medį, bet kadangi puikiai pakenčia genėjimą ir neturi didelių augimo reikalavimų, puikiai tinka formuojamoms gyvatvorėms. Jo lapai lygūs ir, priklausomai nuo veislės, gali būti žali arba bordinės spalvos.

Nors natūraliai augantis medis yra įspūdingas – užauga apie 30 m aukščio, kaip gyvatvorė jis dažniausiai formuojamas 2–4 m aukščio. Paprastasis bukas sparčiausiai ir puošniausiai auga saulėtoje vietoje, nors puikiai tinka ir pusiau pavėsyje. Jis gali ištverti šalčius (žiemą nereikia dengti).

Visgi bukas gana reiklus dirvožemiui. Auginimui reikia optimalios derlingos, kalkingos, vidutinio drėgnumo dirvos. Reikėtų vengti sodinti į sausas, nederlingas ar užlietas dirvas. Tinkamai prižiūrimi bukai gali užimti labai mažai vietos, pavyzdžiui, juos galima auginti vos 40 cm pločio eilėmis. Tinka ir mažiems, ir dideliems sodams, ypač efektingai atrodo modernaus stiliaus soduose. Jis gerai reaguoja į genėjimą ir gali būti lengvai formuojamas į natūralistines sieneles, kurios suteikia privatumo, apsaugo nuo dulkių ir triukšmo, o kartu veikia kaip apsauga nuo vėjo ir šalčio mažiau atspariems augalams.

Dyglainė raudonvaisė (lot. Pyracantha coccinea) pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo kaip gyvatvorių augalas. Skirtingai nuo ankstesnių rūšių, dyglainės nereikėtų genėti, nes ji geriausiai atrodo kaip neformali gyvatvorė, rudenį stebinanti daugybe ryškiaspalvių vaisių. Dėl ilgų spyglių šis augalas taip pat gali pasitarnauti kaip gynybinė gyvatvorė.

Tunbergo raugerškis (lot. Berberis thunbergii) – gražus krūmas, puikiai augantis gyvatvorėse. Augalas geriau nei dyglainė toleruoja genėjimą, todėl tinka tiek formuojamoms, tiek laisvai augančioms gyvatvorėms. Tunbergo raugerškis nekelia didelių auginimo reikalavimų, be to, parduodama daug įdomių jo veislių, besiskiriančių lapų spalva.

Kaulenis (lot. Cotoneaster). Yra skirtingų kaulenio rūšių – šie krūmai gali būti aukšti arba žemi, šliaužiantys ir žemę dengiantys augalai, vieni visžaliai, kiti žiemą numetantys lapus. Pavasarį krūmai apsipila labai gausiais, baltais ir rausvais, nektaringais žiedais, tačiau ryškiausi jie būna rudenį ir žiemą, kai visi stiebai būna tankiai apaugę rutuliškais, dažniausiai raudonais vaisiais. Vaisiai ypač patraukliai atrodo ant sniego, be to, jie yra maistas paukščiams. Jei norite, kad krūmai būtų dekoratyvūs ištisus metus, apsvarstykite pasisodinti būtent kaulenį. Šis augalas puikiai tinka ir aukštoms, ir žemoms gyvatvorėms.

Spygliuočių gyvatvorės gražiai žaliuoja ir savo šią funkciją atlieka ištisus metus. Tikrai yra nemažai augalų, iš kurių galite pasirinkti sau tinkamiausią variantą gyvatvorei savo sklypui. Štai keletą iš jų aprašysime.

Vakarinė tuja (Thuja occidentalis) – vienas populiariausių spygliuočių medžių gyvatvorėms. Rekomenduojame pasidomėti tujų veislių įvairove, išbandyti tokias veisles kaip Smaragd, Brabant ar Golden Smaragd. Vakarinė tuja Brabant užauga aukštesnė negu Smaragd, o per metus paauga apie 40 cm. Tuja Smaragd per pirmuosius kelerius metus kasmet paauga apie 10–50 cm, vėliau augalas „sulėtėja“. Žinoma, augimo stiprumas priklauso nuo daugelio veiksnių: šviesos, vandens prieinamumo, dirvožemio tipo ir maistinių medžiagų, tinkamo genėjimo ir net įsigyto sodinuko kokybės.

Paprastasis kukmedis (Taxus baccata) yra spygliuotis, kuris taip pat gražiai puošia sodą. Tačiau reikia nepamiršti, kad šis augalas auga lėtai ir jam reikia gana gerų dirvožemio sąlygų, bet jis gali augti net ir pavėsyje. Jie taip pat gražiai atrodo augdami po vieną arba kaip mišrios gyvatvorės dalis.

Kukmedžiai pasižymi dideliu atsparumu aplinkos taršai. Be to, jie labai gerai pakenčia žemą temperatūrą, todėl nereikia dengti net šaltomis žiemomis. Kukmedis gal ir nėra sparčiausiai augantis augalas, tačiau šį trūkumą kompensuoja elegantiška išvaizda ir labai didelis atsparumas genėjimui. Kukmedžiai yra visžaliai ir tankūs.

Reikia atsiminti kad kukmedžiai yra nuodingi, todėl reikėtų būti atsargiems, jei augalas auga sode, į kurį gali patekti vaikai ar naminiai gyvūnai. Paprastasis kukmedis (Taxus baccata) ir kukmedis tarpinis (Taxus media) yra vieni populiariausių augalų gyvatvorėms.

Populiarėja taip pat eglių ar pušų gyvatvorės, bet reikia gerai pagalvoti, ar tai geras pasirinkimas. Galbūt tai yra pigesnis variantas, ypač jei turime galimybę išsikasti mažų laukinių sodinukų, bet reikia nepamiršti kad tai yra dideli medžiai ir jei nustosime juos reguliariai genėti, galime turėti vargo.

Norint suformuoti gyvatvorę, eglutes rekomenduojama sodinti maždaug 0,5 metro atstumu viena nuo kitos. Dirvą reikia pamulčiuoti bei gausiai palaistyti. Jei atsiras neprigijusių sodinukų, juos reikėtų pakeisti naujais per porą pirmų metų, kad gyvatvorė išliktų vientisa. Karpyti pradedame tik ketvirtaisiais metais pavasarį.

Pušys labai gražiai atrodo kiekviename darže ar sode, tačiau nepamirškime kad kai jos stipriau paauga į viršų, jų kamienas lieka plikas. Tad jei tikimės tankios gyvatvorės, kuri saugos mūsų privatumą, pušys nėra pats geriausias pasirinkimas. Taip pat galime rinktis kalnines pušis, kurios yra žemos ir tankios apačioje, tačiau jos pakankamai lėtai auga.

Paprastąjį Buksmedį (lot. Buxus sempervirens) verta paminėti atskirai, kadangi tai lapuotis, žiemą nenumetantis lapų. Buksmedžio gyvatvorę lengva sukurti ir gana paprasta prižiūrėti. Nykštukinės visžalės buksmedžių veislės „Suffruticosa“ ir smulkialapė „Faulkner“ geriausiai tinka neaukštoms buksmedžių gyvatvorėms. Buksmedžiai gerai toleruoja skirtingus substratus. Tačiau jis neturi būti per sausas arba per daug užlietas vandeniu. Taip pat verta prisiminti, kad šiam augalui geriausiai tinka kalkingas dirvožemis. Buksmedis gerai auga pavėsyje.

Kai lapuočių gyvatvorė kuriama iš sumedėjusių augalų be šaknų kamuolio, būtina laikytis vėlyvo rudens arba ankstyvo pavasario termino. Tuomet augalai turi būti be lapų. Lapų buvimas reiškia, kad augalas per juos praranda daug vandens ir negali jo papildyti per pažeistas šaknis.

Geriausias laikas persodinti (taip pat sodinti kaip gyvatvorę) spygliuočius yra rugpjūčio pabaiga ir rugsėjo mėnuo. Šiuo laikotarpiu augalai nebeauga, bet dar nėra ramybės stadijoje, todėl iki žiemos pradžios jie iš dalies atsinaujins.

Iš vazonų sodinamų spygliuočių ar lapuočių augalus galima sodinti bet kuriuo metų laiku, išskyrus laikotarpį, kai žemė yra įšalusi. Aišku, net ir sodinant iš vazono, geriau vengti sodinimo sausros metu.

Gyvatvorių augalai visu savo grožiu atsiskleidžia, kai jie tinkamai prižiūrimi kelis sezonus.

Prieš sodinimą būtina kruopščiai pašalinti visas piktžoles iš vietos, kur sodinsime gyvatvorę, taip pat išpurenti žemę. Jei dirva nėra ypač derlinga, nepakenks į kiekvieną duobutę įberti komposto. Galime taip pat pridėti šiek tiek mėšlo, tačiau čia geriau nepersistengti: per didelis jo kiekis gali nudeginti augalų šaknis. Geriau įdėti nedidelį jo kiekį ir išmaišyti jį su dirva.

Ypač svarbu naujai suformuotą gyvatvorę pirmomis savaitėmis pakankamai laistyti. Tai ypač aktualu, jei sodinukai sodinami ne iš vazono, o iš iškastų sodinukų, kur dažnai pasitaiko pažeistos šaknys.

Tręšiami augalai taip pat greičiau augs, bet atkreipkite dėmesį kad tai būtų tinkamos trąšos (pvz. sukomponuotos būtent spygliuočiams arba lapuočiams).

Užauginti gražią ir tankią gyvatvorę patiems – mažiausiai kelių sezonų užduotis. Visą šį laiką gyvatvorės augalus reikia reguliariai prižiūrėti ir laistyti, kad išsivystytų šaknų sistema. Tai kainuoja laiko ir pinigų. Tačiau yra sprendimų, leidžiančių aptverti namus natūralia žalia tvora vos per vieną dieną: dideli augalai pristatomi į kliento namus ir specialistai juos pasodina numatytoje vietoje. Visa operacija užtrunka kelias valandas ir jūs iš karto galite mėgautis privatumu, žaluma ir ramybe savo sode.

Kad gyvatvorė pernelyg neišaugtų bei išlaikytų tvoros formą, ją reikia genėti. Genėjimo veiklą iš esmės reikėtų pradėti nedelsiant – nelaukite, kol krūmas pasieks visą savo aukštį arba išplis. Dažnas, reguliarus genėjimas sukurs kompaktišką struktūrą ir užtikrins gerą centrinės gyvatvorės dalies augimą.

Visada genėkite šonus taip, kad viršus būtų mažiau tankus nei apačia, tačiau šonus genėkite „plokščiai“, kad lapai ar spygliai būtų sukoncentruoti centre. Taip siekiama, kad šviesa patektų į visas augalo dalis ir jis galėtų sveikai augti. Jei to nepadarysite, apatinės šakos pradės nykti, ta tvoros dalis išretės ir atrodys negražiai.