Gyvena istoriniame name
Trumputėje Šv. Zitos gatvelėje, atsiremiančioje į Panevėžio ligoninės teritoriją, akį traukia 23-iuoju numeriu pažymėtas namas su gausiai žydinčiu gėlynu. Matyti, kad statinys neseniai renovuotas ir kad priklauso ne vienam šeimininkui, mat yra net kelios durys į atskirus butus.
Namas, kaip ir priešais stovintis žalias medinukas, kuriame kadaise gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, saugo įdomią istoriją.
Apie ją mums pasakoja čia gimusi, augusi ir iki dabar čia gyvenanti Vitalija Pikšrytė.
Jai priklauso didžiausias statinio plotas, per patį namo vidurį esantys kambariai, o įėjimas į butą yra per įstiklintą verandą paradinėje pusėje.
Mėtėsi mediniai raižiniai
V. Pikšrytė pasakoja, kad namą 1880 metais pastatė prezidento Antano Smetonos uošvis Antanas Chodakauskas.
Ne sau gyventi, o nuomai. Bitės namas irgi jo tam pačiam reikalui statytas.
Abu namus statė iš rąstų, apmušė lentelėmis.
Namas anuo metu buvęs gerokai didesnis ir geresnis nei aplinkiniai, langus ir pastogę puošė mediniai ažūrai, tad ir nuomininkai čia gyveno neeiliniai: medikai, teisininkai, aktoriai.
„Iš vaikystės atsimenu, kad aplink mėtėsi mediniai raižiniai. Kai ėjau į pirmą klasę, namą remontavo, niekas tų pagražinimų neatnaujino“, – sako ji.
Svetainė, kurioje dabar sėdim, iki sovietų okupacijos buvo žinomo ir panevėžiečių labai vertinto felčerio Jono Pankevičiaus priimamasis.
Jis – aktyviai miesto politikoje besireiškusio Raimondo Pankevičiaus senelis.
Kambariuose už priimamojo gyveno gausi mediko šeima: sūnus ir 6 dukterys. Felčerį su žmona ir tuomet namie buvusius 4 vaikus 1948 metais ištrėmė į Sibirą.
Išsigelbėjo tik dvi dukterys, mat tuo metu jų nebuvo namuose, studijavo Kaune.
Partizaną sudegino gyvą
Apie Šv. Zitos gatvėje gyvenusį J. Pankevičių mums dar papasakojo ir jo anūkas.
Senelis turėjo namus Kupiškyje, bet su būriu vaikų persikraustė į nuomojamą būstą Panevėžyje, kad čia vaikai gautų geresnį vidurinį išsilavinimą ir galėtų stoti į aukštuosius mokslus.
Šeima ištremta už tai, kad viena felčerio duktė slaugė sužeistą partizaną, o jis pats padėjo vaistais.
„Kažkas įskundė. Apsupo mokyklą, kur partizaną slėpė, jį sudegino gyvą, tetą – į kalėjimą, o šeimą – į Sibirą“, – giminės istoriją primena R.Pankevičius.
Kai 1958-aisiais grįžo iš tremties, namai Kupiškyje jau buvo užimti, tad vėl apsigyveno Panevėžyje. Sužinoję, kad felčeris grįžęs, jį susirado senieji pacientai. Oficialiai teikti medicininės pagalbos jis negalėjo, bet pagalbos prašančiųjų neišvarydavo, juos priimdavo savo bute.
„Senelis iki pat senatvės, 80-ies metų, žmones gydė“, – sako tremtyje gimęs anūkas.
Prie knygų vaikų neprileido
Pašnekovė rodo į butą antrame aukšte – ten gyveno advokatas, didelis knygų mėgėjas intelektualas Zigmantas Rusteika. Jis buvo sukaupęs itin vertingą retų leidinių biblioteką.
Teisininką taip pat ištrėmė, jo bute liko gyventi tarnaitė.
Gal, įkvėpta kaimynystėje buvusios išskirtinės bibliotekos, ir pati V.Pikšrytė išvažiavo į sostinę studijuoti bibliotekininkystės?
„Oi ne, kai gimiau, bibliofilas jau buvo tremtyje, jo butas liko tarnaitei, o ji prie knygų vaikų neprileisdavo. Vaikystėje tas knygas mačiau tik per spintų durų stiklus“, – sako moteris.
Be to, knygos be paveikslėlių vargu ar vaiką būtų sudominusios.
V. Pikšrytė prisimena, kad jau po tremčių pas juos lankėsi seserys Pankevičiūtės, norėjo pasižiūrėti į vaikystės namus. Pasakodamos, kaip čia gyveno, paminėjo ir kaimyną teisininką. Ne jo knygas buvo įsidėmėjusios, o laikytą didžiulį vilkšunį, kurį šeimininkas palepindavo šokoladu. Joms dėl to širdį skaudėjo, nes didelei šeimai šokoladas buvęs prabanga, o čia gardėsis šuns nasruose prašapdavo.
Pardavė už kosminius pinigus
Pirmą kartą knygą iš vertingosios bibliotekos į rankas ji paėmė jau būdama studentė.
Toji tarnaitė vertėsi sunkiai, tad patyliukais, nesiafišuodama, pardavinėdavo bibliografines vertybes.
Kaimynai matydavo, kad į butą antrame aukšte vis užeina kunigai ir vis kažką išsineša.
„Kartą ir aš jai padėjau vieną knygą parduoti. Tai buvo labai retas iliustruotas Martyno Liuterio biblijos leidimas. Kaip man tuomet atrodė, už jį gavau kosminius pinigus. Tada dar neturėjau žalio supratimo apie tokių knygų vertę“, – prisimena tarpininkavimą.
Su reta knyga tada Vilniaus universiteto studentė nudrožė tiesiai pas Ateizmo muziejaus direktorių ir užsiprašė šimto rublių. Tas netaręs nė žodžio iškart išsitraukė pinigus ir knygą skubiai paėmė.
„Spėju, kad ji muziejui neatiteko, tikriausiai direktorius pasiėmė į savą kolekciją“, – šypteli pašnekovė.
Bibliofilo bibliotekos likučius vėliau išsidalino jo giminaičiai. Kokie tai buvę lobiai, V.Pikšrytė suprato tik pamačiusi aukcionuose išstatytus matytus leidinius, vertinamus tūkstančiais eurų.
Pas poliglotą graikų kalbos mokėsi ir Miltinis
Moteris pasakoja, kad jos tėvai į daugiabučiu paverstą nacionalizuotą namą atsikraustė pokariu.
„Namas buvo paverstas kolchozu. Tėčiui, baigusiam finansų mokslus buhalteriui, čia skyrė butą, greta butą gavo ir tėčio mama“, – sako ji.
Iš vaikystės atsimena, kad už sienos gyveno aktorė Liudvika Marija Adomavičiūtė su motina.
Esą užėjus sovietams tas namas priklausė Adomavičienei, bet ji neprisipažino, bijojo, kad išveš, su dukra čia gyveno tarsi nuomininkės.
„Nuo mažumės visus Panevėžio aktorius pažinojau, nes kitapus gat-vės gyveno Dalia Melėnaitė, name šalia būstus nuomojosi Algirdas Paulavičius, Gražina Urbonavičiūtė, pas juos lankydavosi kolegos, vyko ilgi vakarojimai“, – vardija meniškos aplinkos kaimynystę.
Iki šiol prisimena jų name smagiai švęstas vestuves: tuokėsi gražioji aktorė L. M. Adomavičiūtė ir žurnalistas Arnoldas Čaikovskis. Jie, vaikai, jaunavedžiams buvo padarę bromą, prašė saldainių.
Moteris pamini ir išskirtinį gatvės eruditą, mokytoją, poliglotą Matą Melėną, aktorės tėvą. Pas jį Juozas Miltinis ateidavo mokytis graikų kalbos, o V. Pikšrytės tėvas iš kaimyno ėmė prancūzų kalbos pamokas.
Išmetė ir baldininko kūrinius
V. Pikšrytė leidžia pasižvalgyti po savo butą, jis be galo įdomus – pilna visokių nedidelių kolekcijų: senovinių porceliano figūrėlių, miniatiūrinių indų, vazelių, žalvarinių skulptūrėlių.
„Su amžiumi širdis vis labiau linksta prie istorijos, archyvuose ieškau senelių ir prosenelių šaknų. Ir interjere vis labiau norisi daiktų su praeitimi“, – paaiškina moteris.
Apgailestauja, kad toks požiūris buvo ne visada. Prisimena, kad istorinio namo bute buvo prabangios senovinės kėdės, ovalus stalas su inkliuzais per vidurį, darytas garsiausio Smetonos laikų baldininko Prapuolenio.
„Viską išmetėm. Atrodė, kam čia reikalingos tos senienos, jei gali nusipirkti naują, iš plokštės padarytą madingą baldą“, – neslepia buvusio jaunatviško naivumo.
Moteris džiaugiasi, kad visgi kai ką išsaugojo: baldžiaus darytą tikro ąžuolo spintą, mamos siuvimo mašiną, kėdę ir nedidelę komodą.
Planus sumaišė Černobylis
Moteris pasakoja, jog baigiantis sovietmečiui jų medinis daugiabutis buvo baisiai nugyventas, be jokių patogumų, tad gyventojai svajojo, kad jį kuo greičiau nugriautų ir duotų butus naujai kylančiuose mikrorajonuose.
Kad namą griaus, buvo realu, nes miesto valdžia planavo plėsti ligoninės teritoriją. Keletas šalia stovėjusių namų jau buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, jų vietoje pastatyta valgykla, planuota, kad šalia išdygs dar kažkokie ūkinei veiklai skirti pastatai.
„Bet sprogo Černobylis ir ligoninės nebeplėtė, nes visas statybines medžiagas vežė ten“, – paaiškina.
Fotografijų, kaip atrodė jų namas tarpukariu ar tuoj po karo, V. Pikšrytė neturi.
„Seniai buvo atvažiavęs toks garbaus amžiaus vyriškis iš Amerikos, buvo pas mus užėjęs, sakė, jog tarpukariu mūsų bute gyveno. Klausiau, gal turi to meto nuotraukų, žadėjo paieškoti, bet taip nieko ir neatsiuntė, dabar jis jau miręs“, – pasakoja.
