Karpažolė – nuodingas, bet geidžiamas lietuvių gėlynuose: kodėl?

Tokia neapsakoma karpažolių įvairovė pasaulyje leidžia jas prisijaukinti tiek Lietuvos gėlynuose, tiek kambariuose, be kita ko, keletas jų auga dar ir kaip piktžolės. Apžvelkime, kaip šiuos augalus auginti, prižiūrėti ir kokios naudos ar žalos iš jų tikėtis.

Karpažolių gentis didžiulė – pasaulyje žinoma apie 2000 rūšių, o iš jų Lietuvoje natūraliai auga 6 rūšys. Karpažolių išvaizdą sunku trumpai apibūdinti, tačiau jų yra vienamečių, dvimečių, daugiamečių, auga kaip visžalės gėlės, krūmai ar medžiai.

Visos karpažolės turi pieniškas ar gelsvas nuodingas sultis bei išaugas, liaukas arba dyglius ant stiebo ar prie lapų. Taip pat dažnai būdingas bruožas – nuo lapų spalva besiskiriančios apyžiedės, dažnai įvardijamos kaip žiedai.

Didžiausia šių augalų įvairove gali pasigirti Afrika, Centrinė Amerika ir jų atogrąžos, Centrinė ir Pietvakarių Azija, nors iš esmės karpažolės sutinkamos visame pasaulyje.

Be natūraliai laukuose augančių piktžolių dirvinės (Euphorbia helioscopia), daržinės (Euphorbia peplum), siauralapės (Euphorbia cyparissias) ir kitų karpažolių, aptarsime, kurias rūšis lietuviai mėgsta sodinti gėlyne.

Margalapė karpažolė (Euphorbia marginata) – vienmetis, 30–80 cm aukščio augalas, žydintis liepos–rugsėjo mėnesiais žaliai gelsvais žiedeliais. Jos margumas pasireiškia tuo, kad viršutiniai lapeliai ir apyžiedės yra su baltu krašteliu arba balti su žalia gysla per vidurį, o apatiniai lapai – žali. Veislė „Mountain Snow“.

Pelkinė karpažolė (Euphorbia palustris) – iki 120 cm (dažniausiai 90 cm) užaugantis daugiametis augalas, formuojantis krūmą. Žaliai gelsvi žiedeliai pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žydi ilgai. Žali lapai ilgainiui keičia spalvą ir parausta.

Spalvotoji karpažolė (Euphorbia polychroma) – daugiametės 30–40 cm aukščio gėlės, formuojančios kupstą. Jų apyžiedės ir žiedai geltonos spalvos, žydintys gegužę-birželį, o lapija tamsiai žalios spalvos. Veislės „Senior“, „Bonfire“.

Siauralapė karpažolė (Euphorbia cyparissias) – iki 40 cm užaugantis daugiametis augalas, su siaurais linijiškais lapeliais. Geltonais žiedais gausiai žydi gegužę-birželį. Nors ši introdukuota rūšis jau auga natūraliai laukuose, ji taip pat auginama ir gėlynuose. Yra išveista veislių, pavyzdžiui, „Fens Ruby“.

Kūginė karpažolė (Euphorbia characias) – daugiametis visžalis augalas, kuris užauga iki 50–60 cm (kai kurios veislės siekia ir 120 cm) aukščio ir formuoja kompaktišką 40–50 cm (ar 90–120 cm) pločio krūmą. Ji turi pilkšvai žalios spalvos lapus ir šluotos pavidalo žiedyną. Balandžio mėnesį sužydi kreminės arba žalsvai geltonos spalvos žiedeliai. Veislės „Tasmanian Tiger“, „Whistleberry Garnet“.

Migdolinė karpažolė (Euphorbia amygdaloides) – apie 40 cm aukščio, 60 cm pločio pasiekiantis daugiametis, kompaktiškas, krūmiškas, visžalis augalas. Pavasario antroje pusėje ant stačių stiebų pasirodo žalsvai geltoni žiedynai, o augalo lapija – tamsiai raudonos spalvos. Lietuvoje žinoma veislė „Purpurea“.

Dėmesio nereikalaujančios karpažolės gana dažni „palangių okupantai“ lietuvių namuose. Didžiausią jų dalį sudaro į kaktusus panašios karpažolės ir žydinčios per Kalėdas, o tai būtų:

Puošniausioji karpažolė (Euphorbia pulcherrima), geriau žinoma kaip puansetija. Kambarinis augalas, kurio dydis gali varijuoti nuo 10 cm iki 60 cm. Gėlė yra su dideliais paprastais žaliais lapais, kur viršutiniai „lapai“ (pažiedės) raudonos spalvos, stiebas šakotas. Žydi lapkričio-sausio mėnesiais, dažniausiai per Kalėdų laikotarpį, todėl liaudyje dar vadinama „Kalėdų gėle“.

Dygliuotoji karpažolė (Euphorbia milii) – patalpose auginamas 30–60 cm aukščio augaliukas, dygliuotu stiebu kiaušiniškai pailgais lapeliais ir nedidelėmis rožinėmis pažiedėmis. Augalas pražysta žiemą, t. y. gruodžio–sausio mėnesį.

Trikampinė karpažolė (Euphorbia trigona) – dar vadinama kaktusine karpažole, nes jos forma panaši į statų kaktusą, tik su „aplipusiais“ lapų sparneliais ir šakotu stiebu. Patalpoje auginamų augalų aukštis gali siekti 100–200 cm. Pasižymi tuo, kad niekada nežydi, bent jau patalpose.

Baltagyslė karpažolė (Euphorbia leuconeura) – pasižymi mėsingu stiebu, kuris dažniausiai sustorėjęs ir išsipūtęs ties viduriu ir atrodo lyg uždėtas ant standaus kotelio. Visas stiebas be lapų, išskyrus viršuje išsidėsčiusius atvirkščiai kiaušiniškus lapus su baltomis gyslomis. Žydi labai smulkiais neišvaizdžiais žiedeliais, kurie aplipę lipniu sekretu.

Lazdelinė karpažolė (Euphorbia tirucalli) – namuose užauga maždaug iki 100 cm, kurio stiebas labai šakotas, primena medelį ar krūmą, o šakelės sultingai siūliškos, išsiraizgiusios. Laikoma viena nuodingiausių karpažolių. Lapeliai labai nedideli ir nukrenta kasmet, o žydi mažyčiais geltonais žiedeliais.

Lauke auginamos karpažolės nereiklios (bet mėgstančios) saulės šviesai, todėl gali būti sodinamos tiek pavėsyje, tiek saulėtoje vietoje, o gėlyne sodinamos jo kraštuose, alpinariumuose. Daugiametės karpažolės gana ilgaamžės ir vienoje vietoje gali augti apie 5–10 metų.

Jos taip pat neišrankios ir dirvožemiui: tinka sunkus derlingas priemolio dirvožemis, bet gali augti ir skurdžioje priesmėlio dirvoje. Prisitaiko ir prie dirvos drėgnumo – auga tiek drėgname, tiek sausame dirvožemyje ir net pakenčia sausras.

Pastebima tendencija, kad labiau saulėtoje vietoje augantiems šiems augalams užtenka skurdesnės, vandeniui laidžios ir sausesnės dirvos, o pavėsingose vietose – reikalinga drėgna, derlinga, retai išdžiūstanti dirva. Dėl dirvos pH niekada neprašausite pro šalį, jeigu karpažolės bus auginamos neutralioje dirvoje.

Kambarinėms vazoninėms karpažolėms auginti dažniausiai reikia derlingos, komposto žemės ir smėlio mišiniu pripildyto vazono su drenažo anga dugne. Taip pat tinka naudoti specializuotą žemę kaktusams ir sukulentams. Palaikoma vidutinė dirvos drėgmė, bet reikia atsižvelgti į karpažolių žiemojimo intervalus, nes tuo metu drėgmė apribojama.

Taip pat karpažolės mėgsta šilumą, saulėtą vietą (puansetijai labiau tinka netiesioginė saulės šviesa). Jos tinkamos auginti žiemos soduose, ant palangės pietinėje pusėje. Kambaryje auginami šie augalai nemėgsta skersvėjų, šalčio ir per daug drėgnos dirvos. Gerai augančios karpažolės persodinamos kasmet ankstyvą pavasarį.

Laistymas. Drėgmės poreikis priklausys nuo auginamos rūšies. Didesnis drėgmės kiekis reikalingas pelkinei, margalapei karpažolei, mažiausias – kaktusinei, lazdelinei karpažolėms, t. y. auginamoms kambaryje.

Mulčiavimas. Visada pravartu pamulčiuoti lauke auginamas karpažoles, kad neaugtų piktžolės ir neišgaruotų vanduo. Kaip mulčius gali būti naudojamos organinės medžiagos arba žvyras, kuris dera kaip dekoratyvinė gėlyno detalė.

Tręšimas. Kambarinės karpažolės tikrai mėgsta tręšimą, todėl jas maitinti reikėtų skystomis subalansuotomis azoto, fosforo, kalio trąšomis. Priklausomai nuo rūšies, tręšiama kas 1–2 savaites, kas mėnesį ar kaip nurodo gamintojas bei augalų auginimo vadovai. Jokiu būdu netręšiamos karpažolės jų ramybės periodu.

Genėjimas. Daugiametėms gėlyno karpažolėms galima nukarpyti nužydėjusius, negyvus, parudavusius žiedus, o krūmiškoms karpažolėms gali prireikti nugenėti prie pat žemės žūstančius stiebus. Kambarines gėles galima apkarpyti po žydėjimo.

Peržiemojimas. Daugelis daugiamečių lauke auginamų karpažolių peržiemoja pačios ir jų nereikia dangstyti. Patalpoje auginamų karpažolių žiemojimas vyksta skirtingai negu augančių lauke. Jų žiemojimas, tikslingiau įvardinti, ramybės periodas, būna rudenį (žiemos metu pražysta), todėl šiuo laiku apribojimas laistymas, nutraukiamas tręšimas, nevykdomas persodinimas.

Sėklomis. Taip padauginamos neveislinės karpažolės, nes veislės savybės sėklomis neperduodamos. Patalpoje sėja pradedama pavasario pradžioje, o lauke – pavasario pabaigoje. Sėklos ne per tankiai išsėjamos į vazonėlius, daigykles ar šaltą inspektą su rupaus smėlio ir sėklų komposto mišiniu. Sėklos įspaudžiamos į dirvos paviršių, pridengiamos plėvele ar stiklu ir padrėkinamos.

Prieš sėją rekomenduojama sėklas stratifikuoti apie 30 dienų ir kelias valandas pamirkyti vandenyje. Šaltomis sąlygomis sėklos sudygsta per 2–6 mėnesius, o šiltomis sąlygomis gali sudygti per 1–2 savaites. Išdygę ir paaugę daigai sodinami į dirvą tarp daigų paliekant apie 20–30 cm arba 45 cm (krūmus ir kupstus formuojančioms rūšims) atstumus.

Kero dalimi. Tokiu būdu dažniausiai dauginamos kupstus formuojančios karpažolės, todėl tinka ir Lietuvoje lauke auginamoms karpažolėms. Žydinčių pavasarį augalų dalijimas atliekamas po jų žydėjimo, o žydinčius vėliau vasarą – geriausia dalyti anksti pavasarį, kai augalai tik pradeda augti. Iškastas kupstas padalijamas į atskiras dalis taip, kad kiekvienai tektų bent vienas pumpuras ir kelios šaknelės ar gabalėlis šakniastiebio.

Auginiais. Krūminės karpažolės dauginamos pusiau sumedėjusiais auginiais. Ankstyvą pavasarį naudojami trumpi ūgliai prie pagrindo. Nupjovus ūglį, jo kotelis suspaudžiamas ir nedelsiant merkiamas į šiltą vandenį (taip išbėga mažiau sulčių). Auginio apatiniai lapeliai nuskabomi ir auginys negiliai įsodinamas į paruoštą indą su žeme. Tuomet uždengiama plėvele ar stiklu ir laikoma 20–25°C temperatūroje, kol karpažolė įsišaknija (maždaug 10–14 dienų).

Dėl nuodingų sulčių karpažolių niekas neėda, todėl jos neturi natūralių priešų, nebent kartais pasitaikančių amarų. Ligos taip pat retos, bet šiuos augalus gali užklupti miltligė, šaknų puvinys, pilkasis pelėsis, rūdžių ligos.

Dekoratyvumas. Begalinė karpažolių formų ir funkcijų įvairovė leidžia karpažoles panaudoti įvairiausiose kompozicijose. Vienos jų yra ištvermingos daugiametės gėlės, pasižyminčios tradiciškesnėmis formomis, kitos – labiau primena tropinių kraštų augalus. Toks platus formų diapazonas leidžia jas derinti įvairiais stiliais, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono ar kalnų alpinariumuose.

Vaistinės savybės. Nors jos ir nuodingos, po truputį bandoma pritaikyti jų savybes gydymo tikslais. Pirmiausia, kaip nusako augalo pavadinimas, karpažolių sultimis liaudyje gydomos karpos, nuospaudos, aktininė keratozė, odos vėžys ir kiti odos pažeidimai.

Apžvelgus pateiktas publikacijas, nurodoma, kad pasaulyje įvairių rūšių karpažolės naudojamos virškinimo sistemos sutrikimams, infekcijoms, kvėpavimo takų negalavimams, uždegimams ir sužeidimams gydyti. Iš karpažolių išskirti aktyvūs junginiai ir medžiagos pasižymi priežvėžiniu, atsparumą daugeliui vaistų mažinančiu, antimikrobiniu, priešuždegiminiu, neuroprotekciniu efektu.

Deja, Lietuvoje gydymu karpažolėmis, išskyrus karpų naikinimą, neužsiimama ir oficialių duomenų šiuo klausimu nėra, nors jos turi tikrai didelį potencialą.

Daugelis karpažolių rūšių išskiria baltas, pieniškas sultis, vadinamas lateksu, kurios cirkuliuoja per visą augalą ir dėl šios priežasties visos karpažolės dalys yra nuodingos. Sultys, patekusios ant odos, gleivinės ar į akis, gali sukelti jų pažeidimus, o karpažolės prarijus – gali atsirasti diskomfortas žarnyne. Karpažolėms skystas lateksas tarnauja kaip apsauginė medžiaga, nes atbaido gyvūnus, kuriems šie augalai būtų skanūs. Dirbant su šiais augalais reikia būti atsargiems, dėvėti pirštines ir kitas apsaugos priemones.

Šaltiniai:

https://www.vle.lt/straipsnis/karpazole/

https://www.rhs.org.uk/plants/euphorbia/growing-guide

https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0378874115301847

https://www.cabdirect.org/cabdirect/abstract/19362901456