Šermukšnis (Sorbus sp.) – 3–20 m aukščio medis, priklausantis erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Medis turi lygią, pilkos arba rudos spalvos žievę, kamienas palyginti nestoras. Lapai paprasti arba sudėtiniai, dantyti su pilka apatine puse. Susitelkę į kekę balti žiedai žydi gegužę–birželį. Patogumo dėlei šermukšnio uogomis vadinami raudoni, geltoni ar purpurinio atspalvio vaisiai iš tikrųjų yra nedideli obuoliukai, kurie subręsta rugsėjį–spalį.
Atsparūs šalčiui ir lėtai augantys medžiai natūraliai paplitę Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pasaulyje žinoma apie 200 rūšių ir išveista nemažai veislių. Susipažinkime su auginamomis pagrindinėmis ir pačiomis populiariausiomis šermukšnių rūšimis bei veislėmis.
Paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia) – Lietuvoje tai savaime paplitęs medis, užaugantis iki 4–15 metrų. Laukinio šermukšnio uogos karčios, tačiau išvesta nemažai šio šermukšnio veislių, kurios išsiskiria tiek medžio forma, tiek saldžiu vaisių skoniu ir spalva. Uogos oranžinės-raudonos spalvos, o lapai rudenį nusidažo geltona spalva. Šermukšnis atsparus ligoms ir nekelia jokių kitų problemų.
Dekoratyviniai šermukšniai
Nors medelynuose ar sodo centruose galima įsigyti ir išsirinkti iš kelių dešimčių dekoratyvinio šermukšnio rūšių ir veislių, daugiausiai paplitę ir auginami yra šie:
Švedinis šermukšnis (Sorbus intermedia) – rūšis kilusi iš Skandinavijos. Medis užauga aukštas (iki 10–20 metrų), bet lėtai auga. Vainikas iš pradžių piramidės formos, vėliau sutankėja ir suapvalėja. Nuo paprastojo šermukšnio skiriasi kiaušinio formos tamsiais, blizgančiais, žaliais lapais, kurių apatinė pusė yra pilkai pūkuota. Žydi baltais žiedais ir subrandina oranžinės-raudonos spalvos vaisių kekes. Medžiai dėl liemeninių šaknų yra labai atsparūs vėjams, todėl tinka auginti kaip apsauginės juostos dalis ar kaip gyvatvores. Pasižymi didele tolerancija rūgščiai dirvai, ligoms, oro taršai.
Japoninis šermukšnis (Sorbus commixta) – tai labai aukštas, iki 20 metrų užaugantis medis. Jo žiedai – kreminio baltumo, vaisiai – tamsiai raudoni, o rudeniniai plunksniški lapai – ryškiai raudoni bei oranžiniai. Veislės užauga žemesnės.
Miltingasis šermukšnis (Sorbus aria) – iki 8–12 metrų augantys medžiai su kompaktišku, kupolo formos vainiku. Jis turi plačiai kiaušiniškos formos lapus, kurie prieš nukrentant nusidažo rusva spalva. Pavasarį žydi baltais žiedais, o vasaros gale pasirodo raudoni vaisiai. Populiari veislė „Magnifica“ – medis užauga iki 7 m, vedantis tamsiai oranžinės spalvos vaisius spalio mėnesį, o pilkai žalios spalvos, pūkuoti lapeliai nukrenta labai vėlai.
Krūminis šermukšnis (Sorbus frutescens) – Lietuvoje kiek retesnė rūšis, bet labai išskirtinė. Tai labai nedidelis iki 2 metrų užaugantis krūmo pavidalo medis, kurio vaisiai baltos spalvos. Lapai rudenį nusidažo raudona ir bronzine spalva.
Dar kaip dekoratyvios rūšys žinomi puošnusis šermukšnis (Sorbus decora), grūstinis šermukšnis (Sorbus torminalis), tiuringinis šermukšnis (Sorbus × thuringiaca), paprastojo šermukšnio veislė „Ulong“ ir kiti.
Svyrantis šermukšnis – atpažįstamas iš svyrančių, žemyn augančių, išsilanksčiusių, netaisyklingos formos šakų ir svyruokliškos lajos. Tokią formą turi paprastojo šermukšnio veislė „Pendula“, kuri be fontano pavidalo išvaizdos dar išsiskiria rausvai oranžinės spalvos uogomis. Medis pasieks tokį aukštį, kuris priklausys nuo įskiepio aukščio.
Koloninis šermukšnis – stačią, siaurą su kylančiomis šakomis lają turintis paprastasis šermukšnis dar žinomas kaip koloninis. Jo forma primena stulpą ar kūgį. Lajos plotis dažniausiai būna tik apie 1,5 m, o aukštis varijuoja priklausomai nuo veislės.
Žinomos koloninės veislės „Fastigiata“ medis užauga iki 7 metrų, o uogos itin stambios, raudonos spalvos; „Autumn spire“ – populiari veislė, užauganti iki 5 metrų ir vedanti geltonai oranžinius vaisius. Lapai rudenį virsta purpurine ar ugnine raudona spalva; „Finger Print“ – medis užauga iki 8 m, veda oranžiniai-raudonus vaisius.
Žemaūgis šermukšnis – dažnai mums pažįstami šermukšniai užauga labai aukšti, bet yra kelios žemaūgės veislės. Tai iki 2 metrų užaugantis kompaktiškas medelis, tinkantis auginti ir vazone. Žinomos veislės „Likiornaja“, „Burka“, „Sunshine“.
Geriausios šermukšnių veislės
„Alaja Krupnaja“ – lygių sau neturinti valgomojo šermukšnio veislė. Medis užauga apie 5 metrų aukščio, kurios vaisiai labai stambūs, skaisčiai raudonos spalvos, sultingi, truputį aitrūs, bet ne kartūs. Veislė atspari ligoms ir kenkėjams bei ištveria žiemą.
„Burka“ – valgoma paprastojo šermukšnio veislė. Medis palyginti neaukštas, 2,5 m aukščio, nereiklus dirvožemiui. Vaisiai pasižymi rausvai violetiniu atspalviu, jie yra dideli ir valgomi.
„Dodong“ – itin dekoratyvi japoninio šermukšnio veislė. Medis užauga iki 6–10 metrų, pasižymi blizgančiais lapais, kurie rudenėjant tampa oranžinės spalvos. Šermukšnis dodong augina labai stambias žiedų ir vaisių kekes, nors raudonos „uogos“ gana nedidelės, bet išvaizdžios, gana anksti užderančios (rugpjūčio mėnesį), ilgai išsilaikančios ir skanios. Medis vidutiniškai jautrus žiemos šalčiams.
„Granatnaja“ – tai gudobelės ir šermukšnio hibridas, užaugantis iki 4 metrų. Stambūs vaisiai išsiskiria tamsiai raudonai violetine spalva, o jų skonis saldžiarūgštis, sultingas, su vos juntamu kartumu. Veislė labai derlinga, ištverminga žiemoms ir kai kurioms ligoms.
„Likiornaja“ – valgomas šermukšnio ir aronijos hibridas. Žemaūgė (užauganti iki 2 metrų), ankstyva, labai derlinga, augimvietei nereikli veislė. Kasmet gausiai veda raudonai violetinės spalvos vaisius, sunokstančius jau rugpjūčio pradžioje.
„Titan“ – valgomasis šermukšnis, užaugantis 3,5–4 metrų aukščio. Vaisiai rubino spalvos, iki 1,2 cm skersmens, oranžiniu, sultingu, saldžiarūgščio ir silpnai kartaus skonio minkštimu. Veislė atspari šalčiui, ligoms ir kenkėjams.
Šermukšnių auginimas
Vieta. Šermukšniai mėgsta saulėtą vietą, gali toleruoti ir dalinį pavėsį. Kadangi medis užauga gana aukštas, jis sodinamas kur nors kiemo pakraštyje ar sode. Šermukšnius sodinti grupėmis ar netoli krūmų yra geriau negu pavienius vejoje, nes taip jų paviršinės šaknys labiau išlieka drėgnesnės ir vėsesnės. Vieta turi būti nuolatinė, nes joje medis augs 15–50 metų. Kai kurias rūšis galima sodinti ir vazone.
Dirvožemis. Reikalingas derlingas, drėgnas, bet gerai drenuotas dirvožemis. Auga bet kokio tipo lengvoje dirvoje, kurio pH 5–6,5 (silpnai rūgštus-neutralus).
Sodinimas. Medeliai gali būti sodinami visus metus, bet tinkamiausias laikas yra vėlus ruduo arba ankstyvas pavasaris. Priklausomai nuo medelio dydžio, iškasama 60–100 cm dydžio ir 30–50 cm gylio duobė, iš kurios pašalinamos piktžolių šaknys ir supurenama dirva šakėmis. Į duobę priberiama komposto ar perpuvusios mėšlo. Medelis įdedamas į duobę taip, kad jis dirvoje būtų tame pačiame lygyje, kuriame buvo žemėje arba vazone prieš persodinant. Šaknys užpilamos žemėmis, švelniai suspaudžiama ir gerai palaistoma. Šalia įkalamas kuolas (o dar geriau – 2 kuolai) atramai.
Šermukšnių priežiūra
Laistymas. Pirmus du metus, kol įsitvirtins, medelį reikia laistyti. Vėliau laistoma tik sausu ir karštu oru.
Tręšimas. Tręšiama sodinimo metu ir kiekvieną pavasarį bendros paskirties granuliuotomis trąšomis.
Mulčiavimas. Šermukšniai kasmet mulčiuojami gerai perpuvusiu mėšlu arba kompostu 5–7,5 cm viršutinio dirvos sluoksnio, gali būti padengiama medžio drožlėmis. Vejoje aplink medį 60 cm atstumu nuo kamieno suformuojamas apskritimas be velėnos. Taip šermukšnis mažiau konkuruoja su žole ar piktžolėmis ir geriau įsisavina drėgmę bei maistines medžiagas.
Genėjimas. Šermukšniai genėjimą nelabai pakenčia, tad nuo vėlyvo rudens iki pavasario genėjamos tik nudžiūvusios, negyvos, ligotos, peraugusios ir besitrinančios šakos. Gali prireikti pašalinti prie medžio pagrindo išaugusius atžalų ūglius.
Atramos. Tik pasodintus šermukšnių medžius verta prilaikyti, naudojant įkastus kuolus ir prie jų medžiagos skiautėmis parišant medelio kamieną. Tokia atrama, apsauganti nuo vyraujančių vėjų, paliekama 1–2 metams, iki kol medelis įsitvirtina.
Šermukšnių dauginimo būdai
Sėklomis. Sėklas geriausia sėti iškart joms subrendus į šaltą inspektą arba tiesiai į lauko dirvą. Sėklos geriau dygsta, kai dvi savaites jos palaikytos šiltai, o paskui 14–16 savaičių stratifikuojamos. Daigai į atskirus vazonėlius išsodinami pakankamai dideli, kai juos jau galima tvarkyti. Kadangi daigai auga lėtai, t. y. kol suformuoja gerą šaknų sistemą per 1–2 metus, geriausia pirmąją žiemą juos laikyti vazonėliuose šaltai, o vėlyvą pavasarį pasodinti į nuolatinę vietą. Sėklomis nepavyks išsaugoti veislinių savybių, jomis pagausinama poskiepiais.
Žaliaisiais auginiais. Pavasarį, po paskutinių šalnų, nupjaunamas 15–20 cm ilgio ūglis, nuo kurio pašalinami apatiniai lapai, paliekant tik 2–3 viršutinius. Auginio galiukas pamerkiamas į hormoninę įsišaknijimo medžiagą, įsodinamas į vazonėlį su drėgnu smėliu ir laikomas šiltoje vietoje, kol įsišaknys.
Skiepijimu. Tokiu būdu pagausinamos veislės, kurios skiepijamos į laukinį paprastąjį šermukšnį.
Šermukšnių ligos ir kenkėjai
Šermukšnių ligos dažniausiai pasireiškia per lapus ir vaisius dėl lietingų, vėjuotų orų, neatsargaus genėjimo, vabzdžių žalos. Juos kamuoja, moniliozė, šermukšnių rūdys, septoriozė, chlorozė, bakterinė degligė. Kadangi šermukšnio vaisiai yra obuoliukai, gali užpulti ir obelims būdingi kenkėjai ir ligos.
Jei nesiruošiama vaisių derliaus palikti paukščiams, teks nuo jų atsiginti tinklų pagalba.
Šermukšnių nauda
Vaistinės savybės. Sėklose yra vandenilio cianido, kuris dideliais kiekiais yra mirtinai kenksmingas, tačiau mažomis dozėmis jis yra nepamainomas vaistas skatinant kvėpavimą ir gerinant virškinimą. Vaisiuose esti didelė koncentracija vitaminų C ir P, karotino, cukrų, organinių rūgščių, mineralų. Vaisių uogienės, užpilai ar arbatos tarnauja kaip greita pagalba viduriavimui ir hemorojui gydyti, malšinti gerklės skausmą, varyti šlapimą, gydyti kepenų ir tulžies uždegimus.
Maistas. Paprastojo šermukšnio vaisiai turi sutraukiantį ir kartų skonį, todėl maistui dažniau vartojamos valgomojo šermukšnio veislės arba laukiama šalnų. Šalčio gavę (tinka ir šaldiklio pagalba) vaisiai praranda kartumą ir įgauna saldumo. Iš šermukšnių vaisių verdama šermukšnių arbata, gaminamos uogienės, džemai, kai kurie alkoholiniai gėrimai, džiovinti šermukšniai, arbatos ar spaudžiamos sultys.
Dekoratyvumas. Nesuskaičiuojama rūšių ir veislių galybė rodo, kad šermukšnis labai mėgstamas parkų, sodų, miestų, pakelių ir kitų vietų želdiniuose. Lapų spalvų įvairovė rudenį, ryškios valgomos uogos ir kompaktiškos lajos „gražiai žiūrisi“, atkreipia dėmesį ir aplinkai suteikia aukščio, gyvybingumo, atspalvių. Šermukšnio krūmas ar medis tinka tiek gyvatvorių architektūrai, tiek pagrindiniam želdyno akcentui sukurti. Nektaringi žiedai privilios bites bei vabzdžius, o vaisių pasimėgauti atklys ir paukščiai.
Mediena. Kieta mediena tinka žaliajai statybai ir gyvatvorėms, iš jos gaminami smulkūs daiktai, drožiniai.
Naudoti šaltiniai:
https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-and-care-for-a-rowan-tree/
https://www.lovethegarden.com/uk-en/article/mountain-ash-rowan-sorbus
https://www.seasonalgardening.co.uk/trees/sorbus.asp
Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Monografija, Kaunas: Leidykla „Lututė“, 2003.
Kaunienė V., Kaunas. E. Vaistingieji augalai, Vilnius: Leidykla „Varpas“, 1991
