Tačiau mintis apie namą bute gyvenančiai porai ramybės nedavė. Ypač Almantui, kuris turi nemenkos patirties statybose . „Viską moku, viską galiu, pastatysiu mums rūmus“, – savo moteriai žadėjo jis.
Tad kartas nuo karto jiedu pasižvalgydavo skelbimuose, gal kur kokioje gražesnėje vietoje parduodamas sklypas ar namelis. Ir vieną eilinį vakarą pasvarstę, ką čia smagaus nuveikus, nutarė nuvykti apžiūrėti vieno būsto sodų bendrijoje Vilniaus pakraštyje. O kai nuvyko – neliko abejonių: pamiškėje stovintis dviejų aukštų namelis iškart patiko abiems – aplink žalia ir jauku.
Iš pradžių pora pabandė su šeimininku derėtis dėl kainos, bet tas tik nusišypsojo, teigė turįs penkis pirkėjus, jam namelis yra emociškai brangus, nes tėvų statytas, čia jis vasaras leisdavęs, todėl pats išsirinks, kam iš norinčiųjų jį parduoti, o apie kainos mažinimą negali būti nė kalbos.
„Nežinau, ar išties buvo pirkėjų eilė, bet pardavėjas išsirinko mus“, – prisiminė Almantas. Tada su žmona jiedu pardavė savo butą, turėjo planą šiek tiek aplopyti išorę, pasitvarkyti vidų ir keliauti gyventi į pamiškę. Tačiau itin precizišku žmogumi save laikantis Almantas, po kelių vakarinių apsilankymų ir naujo pirkinio atidesnio įvertinimo, vis labiau ėmė svarstyti apie rimtesnę namo rekonstrukciją.
„Kelis vakarus ten praleidęs supratau, kad nesusigyvensiu su „pusiau luptu, pusiau skustu reikalu“, toks jau esu – jei yra pulinys, gremžiu jį iki galo. Kad viskas būtų sandaru, tvirta ir švaru, – sakė vilnietis. – Nors antrame aukšte dėl stataus stogo šlaito kone pečiai į sienas rėmėsi, galvojome, kol kas to užteks, o tik vėliau imsiuos jį aukštinti, bet galų gale nusprendėme, kad jei darome – tai dabar. Nesinorėjo gyventi amžinoje statybvietėje.“
Pakambino architektui, kuris buvo suprojektavęs mūsų ankstesnį namą, kurio taip ir nepasistatė, atvykęs jis viską atidžiai įvertino. Taip pat Almantui padėjo konsktruktorius bei karkasinių namų specialistas, su kuriais susipažino visiškai atsitiktinai. Be šių trijų vyrų patarimų tokio gero rezultato jis nebūtų turėjęs.
Visi specialistai vienbalsiai nutarė, kad „po biški“ čia nieko nesigaus. Nutarta griauti antrą aukštą – taip ir pigiau, ir geriau.
„Man trūko žinių, – neslepė naujakurys. – Bet buvo daug žmonių, įmonių, kurie mielai mane konsultavo. Pavyzdžiui, reikėjo takaus besiplečiančio betono mišinio, tokį radau tik Kaune, pardavėjai maloniai pasidalijo patirtimi. Ir tokių buvo ne vieni. Radau sandarumo ekspertą, kuris už simbolinį mokestį suteikė vaizdo konsultaciją.“
Paragintas žinovų, Almantas nugriovė antrą aukštą, betono žiedą surišo, medinę perdangą ir karkasą pastatė, sienas po stogu pakišo, tada nusileido nusileido į pirmą. Kai nuplėšė nuo fasado seną putplastį, mūras nenudžiugino – daugybėje vietų plytas tiesiog su ranka galėjai ištraukti. Šeimininkas suprato, reikėjo ir tas pirmo aukšto sienas griauti. Bet buvo per vėlu ir tai buvo didžiausia namelio atnaujinimo klaida.
Kol laukė leidimo rekonstrukcijai, Almantas po truputį dėliojosi darbų eiliškumą. Ir viską jis darė vienas, tik kai rankų pritrūkdavo samdydavosi talkininkus. Brolis padėjo elektrą išvedžioti, sienų tinkavimui bei dažymui taip pat samdė žmones, būtų galėjęs ir šiuos darbus pats atlikti, tačiau šeima norėjo Kalėdas sutikti naujuose namuose, tad vienas nebūtų niekaip spėjęs.
Kas gi liko iš senojo namelio?
Perdanga tarp rūsio ir pirmo aukšto, kurią, žinoma, sutvirtino ir pirmojo aukšto sienos, visa kita – pakeista.
Namo plotas padidėjo, kadangi antras aukštas tinkamai iškeltas – jame jau nebe 15, o visi 50 kv. metrų tilpo, kaip ir pirmajame. Gyvenamasis plotas atnaujinto namo – kiek per šimtą kv. metrų.
Kiek kainavo rekonstrukcija?
„Geriau neklauskite, bet tikrai du kartus daugiau nei būtų buvę pastatyti naują namą“, – neslepia Almantas. Jis prisipažino, kad jau visai prieš įkurtuves buvo tiek pavargęs, tiesiog perdegęs nuo rūpesčių ir išsekęs fiziškai, kad galvojo „išdurniuos“. Tačiau praėjo pora mėnesių po įkurtuvių ir galva susitvarkė.
„Įsimylėjome šį namą, nesigailime dėl nieko, mums čia gera“, – po dviejų metų sunkių statybų kalba Almantas.
Viso namo interjeru pasirūpino jo žmona Asta.
„Beje, šį namą galėjau atnaujinti penkis kartus pigiau, ir atrodytų jis labai panašiai kaip dabar, bet tik pirmais metais, vėliau viskas imtų byrėti, nes labai svarbu kokybiškos medžiagos ir savo darbą išmanantys meistrai.
Šiandien statybų rinkoje – siaubinga situacija, iš kokių dešimties save pristatančių statybininkų, tik vienas yra tikrai puikus, du pusėtini, likusiems septyniems apskritai negalima leisti dirbti, o, kaip matau, kaip tik tokie vis dar stato Vilniuje namus“, – įžvalga pasidalijo Almantas, jau kelerius metus užimamtis dviejų daugiabučių berdijos pirmininko postą. Tai jo pagrindinis darbas, laisvalaikis – statybos.
