Kartais užduodame klausimus, ką mums reikėtų tirtis geriamajame vandenyje, kokie parametrai dažniausiai viršija normas pagal Lietuvos higienos normą.
Galime pažvelgti į NVSPL Vilniaus skyriuje atliktą geriamojo vandens tyrimų duomenų analizę 2022 m. Statistika pateikta pagal tuo metu galiojusią HN 24:2017 normą. Geriamasis vanduo, apimantis gręžinius, šulinius bei vandentiekio vandenį turėjo šiuos viršijimus (statistiškai pateiktas parametrą viršijusių mėginių procentas visų tirtų mėginių atžvilgiu):
Manganas – 40,1 proc. (2019 m. – 39 proc.); geležis bendroji – 39 proc. (2019 m. – 42 proc.); amonis – 6,2 proc. (2019 m. -6 proc.); nitratas – 5,3 proc. (2019 m. – 7 proc.); boras – 5,2 proc.; Permanganato indeksas – 4,4 proc. (2019 m. – 2,4 proc.); kvapas – 4,4 proc.; drumstumas – 4,2 proc.; fluoridas – 2 proc.; arsenas – 1,9 proc. (2019 m. – 3 proc.); sulfatas – 1,9 proc.; chloridas – 1,7 proc.; nikelio – 1,5 proc.; natris – 0,8 proc.; nitritas – 0,7 proc. (2019 m. – 1 proc.); pH (vandenilio jonų koncentracija) – 0,4 proc.; savitasis elektrinis laidis – 0,3 proc. (2019 m. – 0,1 proc.).
Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas. Tačiau NVSPL atlikta 2019 ir 2022 m. metų analizė parodė, kad didžiausia gręžinių problema yra didelis vandens geležingumas, kartu su juo – normas viršijantys mangano kiekiai.
Gręžinių geležingumo problema dažniausiai sprendžiama naudojant filtrus. Šulinių ir negilių gręžinių (30–50 m. gylio) vandens didžiausia problema – nitratas – toksinis elementas, kuriuo užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos.
Nitratai nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Kaip matyti, dažniau vandenyje normas viršija ir amonis, kuris labiau būdingas šuliniams dėl šalia vykdomos ūkinės veiklos, ir gręžiniams – dažnai dėl gręžinių vandens užsistovėjimo ar netinkamo eksploatavimo.
Permanganato indeksas vandenyje dažniausiai viršija šulinio, kuris yra netoli durpynų, vandens telkinių, humusinio dirvos sluoksnio, vandenyje.
Koks cheminių medžiagų, esančių geriamajame vandenyje, poveikis organizmui?
Visuose vandenyse yra neorganinių medžiagų (įvairių druskų), mikroelementų (magnis, kalcis, cinkas, kalis, natris ir kt.), gali būti azotinių junginių (nitratai, nitritai, amonis), organinių rūgščių (parodo permanganato indeksas), geležies, mangano, ir įvairių kitų cheminių medžiagų.
Šachtinio (kastinio) šulinio vandenyje (labiau paviršiniame) pasitaiko didesni kiekiai nitratų, nitritų, amonio (apie 18– 20 proc. visų tirtų šulinių viršija normą). Gręžinių vandenyje neretai nustatomi didesni geležies ir mangano kiekiai, viršijantys normą.
Cheminės medžiagos, kurios galėtų pakenkti žmogaus organizmui, yra nurodytos ir jų normos pateikiamos Lietuvos higienos normoje HN 24 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“.
Normoje nurodytos ribinės cheminių medžiagų vertės, kurių neviršijant, vanduo yra saugus vartojimui. Higienos normoje yra išskirti ir indikatoriniai rodikliai, kurie apibūdina geriamojo vandens savybes ir kontroliuojami, kad nebūtų keliama rizika žmonių sveikatai.
Pavyzdžiui, aliuminis, amonis, chloridas, sulfatas, natris, permanganato indeksas, vandenilio jonų koncentracija (pH), savitasis elektrinis laidis (bendras druskų jonų kiekis), spalva, bendroji geležis, manganas.
Kita grupė cheminių medžiagų – toksiniai cheminiai rodikliai, kurių reglamentuojamos ribinės vertės geriamajame vandenyje yra žymiai mažesnės ir patys cheminiai junginiai yra toksiškesni (pvz.: sunkieji metalai, tokie kaip švinas, kadmis, nikelis, chromas, arsenas ir kiti; azotiniai toksiniai junginiai, tokie kaip nitratas ir nitritas; kiti toksiški elementai, kaip cianidas, boras, bromatas, fluoridas; organiniai teršalai (pesticidai, haloformai, daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai).
Nedideli ištirpusių druskų kiekiai (sulfatai, chloridai, kalis, magnis, kalcis, cinkas) geriamajame vandenyje yra naudingi žmogaus organizmui kaip mikroelementai. Tokie mikroelementai, kaip kalcis, magnis, kalis, cinkas yra nenormuojami higienos normoje.
Tačiau yra ir kita medalio pusė, pvz.: kalcio ir magnio junginiai iškrisdami į nuosėdas sudaro taip buitiškai vadinamas „kalkes“ ir didina „vandens kietumą“, kuris kenkia buitiniams prietaisams. Gyventojai, norėdami išvengti kieto vandens, dažnai įsigyja vandens minkštinimo filtrus.
Reikėtų žinoti, kad kartais minėti filtrai taip išvalo vandenį, jog jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio, o padidėja natrio kiekis, kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l.
Todėl prieš įsigyjant vandens minkštinimo filtrus yra rekomenduojama išsitirti suminį vandens kietumą; taip pat svarstyti galimybę minkštinimo filtrus statyti prieš buitinius prietaisus (skalbykles, indaploves).
