Sunkus, bet prasmingas darbas
Kaip pasakojo Agnė, miniatiūras kurti pradėjo prieš maždaug pusantrų metų, nors jomis susidomėjo gerokai anksčiau, susilaukusi pirmagimio.
Bene didžiausias jos kūrinys – 3 ir 3 metrų plotą užimantis kaimas, kuriame tilpo viskas, kas buvo įprasta kasdieniame gyvenime: knygynas, paštas, vaistinė, klėtis, bažnyčia, malūnas, trobos. Kaip juokavo moteris, jos kūrinys – tarsi daugybę kartų sumažintas Liaudies buities muziejus.
Nors dirba medicinos srityje, moteris pripažįsta: kūryba jai itin svarbi, tik, augant vaikams ir dirbant, jai rasti laiko nėra lengva.
Idėją atkurti kuo tikroviškesnes tradicinio kaimo gyvenimo scenas Agnei padiktavo atmintyje išlikę senelių pasakojimai apie tai, kokia buitis būdavo įprasta kaime, gyvenimą vienkiemyje, bendravimą su kaimynais.
„Tas ypatingas ryšys, bendrystė asocijuojasi su šiluma – savo kūriniais ją ir noriu atskleisti. Atkurti kuo realesnius kiemus, lysves, miškus. Juk nors kaime buitis buvo sunki, bet artumas, bendravimas labai šiltas. Net ir šiandien žmones tai traukia. Atrodo, paprasta dėžutė, tačiau joje be galo daug meilės, gerų minčių. Žmonių susižavėjimas ir geras žodis įkvepia, tuomet suprantu, kad pasirinkau teisingą kelią“, – kalbėjo Agnė.
Savo kūrybos procesą ji pradeda nuo idėjos, vizijos, žiūrinėja senas namų nuotraukas, tyrinėja šeimų istorijas, tuomet, remdamasi tuo, ką mato nuotraukose, savo rankomis stengiasi menkiausią detalę: grindinį, šeimos namą, apie kurį girdėjo iš senelio, ratelį, kuriuo verpdavo močiutė ar duonkepę krosnį, kurioje kepdavo duoną.
Norėdama daugiau sužinoti apie vaistines, lankėsi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje – viskas tam, kad miniatiūrose aplinka būtų kiek įmanoma autentiškesnė.
Kaip juokauja Agnė, jos vaikai jau žino, kad buvo laikas, kuomet nebuvo akropolių, megų, grūdus maldavo miltams, o duoną kepdavo krosnyje – visa jos kūryba tarsi edukacija.
Viską sukūrė pati
Kadangi nėra dailininkė, Agnė nuolat ieško ir eksperimentuoja: kūrybai naudoja popierių, kiaušinių dėžutes, pagaliukus, modeliną. Stengiasi naudoti kuo mažiau karštų klijų, dažniau lipalą, kad neliktų klijų likučių, renkasi guašą, akrilinius dažus, laką – vis dar pavyksta atrasti kažką nauja.
Dažnai „statyboms“ naudoja medinius pagaliukus, kuriuos susirenka vaikščiodama prie jūros, turimas ar pačios sukonstruotas dėžutes.
Pagaliukus suklijuoja, kad atitiktų lango formą, „stiklus“ iškerpa iš panaudotų permatomų pakuočių. Namelio išorę kelis kartus dažo, tonuoja – procesas ilgas ir sudėtingas.
Bene sudėtingiausia statybų dalis – stogas, nes svarbu pasigaminti tikslią jo formą. Jei nori kuo geriau atkartoti šiferio lakštus, mirko kartoną, išlanksto reikiamą stogo formą, džiovina, o tuomet ant stogo eilėmis klijuoja išmirkyto kartono sluoksnius.
Pabaigus išorės apdailą, vyksta vidaus įrengimo darbai.
Vienas prekybos centrų rengė parodą, Agnės paprašė pagaminti keletą namelių: du sugebėjo padaryti per dvi savaites, bet teko dirbti praktiškai be atokvėpio, sveikatos ir miego sąskaita. Tai tik patvirtina, koks tai sudėtingas ir kruopštus jos darbas.
Anot Agnės, paėmusi dėžutę į rankas, jau jaučia, ką gali iš jos pagaminti. Ji nieko nematuoja, neskaičiuoja, dėlioja dėžutes ir popierių, kol pavyksta taip, kaip jaučia ir norisi. Nameliai nėra simetriški, bet tai jiems suteikia dar daugiau žavesio.
Įvairius namelio baldus ir rakandus Agnė konstruoja iš gipso ar modelino, grindis – iš popieriaus.
Jei, iš modelino lipdo krosnį, ši turi per naktį sustingti, tuomet ryte krosnį dažo, jai sudžiūvus tonuoja, tuomet namelyje dėlioja iš gipso pagamntus baldus, rakandus, nameliuose kabo net rankšluosčiai.
Įrengusi namelio vidų, uždeda stogą, kurį kelis kartus nudažo, tonuoja, šiam išdžiuvus, tonuoja antrąsyk, galiausiai, klijuoja samanas, tuomet ateina eilė kaminams.
Paskutinis etapas – rankenėlės, medinės atbrailos, pabaigoje nuvalo klijų likučius.
Žinoma, kieme būtinas tvenkinys ar šulinys, suoliukai, kopėčios – jie taip pat kuriami pačios Agnės rankomis.
