Kartu su antruoju vyru Nikolajumi (65 m.) Kivylių kaime Naujosios Akmenės rajone – jie naujakuriai, čia apsigyvenę vos prieš mėnesį.
Apie parduodamą 70 kv. m ploto silikatinių plytų namelį skelbimą internete jie rado prieš kelerius metus. Porai patiko kaimas – ramus, tvarkingas, o sovietiniais laikais čia veikė ir vienas pirmaujančių kolūkių ir būsto kaina – mažiau nei 20 tūkst. eurų už vieną aukštą su palėpe pasirodė prieinama.
Jų negąsdino, kad būstas buvo gerokai nugyventas – susitvarkys, juk abu darbštūs, kaip Loreta sako, žemės kurmiai, kuriems ypač patinka krapštytis. Naujo, beje, ir nebūtų įpirkę.
Susitvarkę pirkimo-pardavimo dokumentus jie pradėjo svajoti apie naują gyvenimą Lietuvoje, prikaupė pilną mikroautobusą gėrybių – naujų, padėvėtų ir dovanotų daiktų namams, tačiau atslinko pandemija, tad krovinys taip ir liko stovėti, o pora netoli Bonos esančiame miestelyje Henefe užtruko dar kelerius metus. Ir tik panaikinus karantino suvaržymus jie pajudėjo Kivylių link.
Ketverius metus visas atostogas leisdavo Lietuvoje, o ne taip pamėgtose kėlionėse po Europą.
„Čia atvykę dirbdavome po šešioliką valandų per parą. Atsikeldavome ryte, papusryčiaudavome ir kibdavome į remontus. Viską darėme patys, tik stogą meistrai pakeitė.
Pirmučiausia ėmėmės vonios kambario, nes iš pradžių net vandens čia neturėjome, kasryt po keturis penkis kibirus iš kaimynų parsinešdavome, šildydavomės ir prausdavomės nedidelėje vonelėje“, – pasakojo Loreta.
Todėl dabar ji ypač džiaugiasi šiuo savo namų kampeliu, kurį sukūrė be jokių brėžinių, piešinių ar planavimų – viskas tarsi savaime, iš vidaus plaukė. O prasidėjo viskas nuo spintelės, kurią draugai Vokietijoje padovanojo. Loreta ją atnaujino su mintimi, kad baldas stovės jų naujoje vonioje. Tada ją pagavo žalios spalvos virusas, taip po truputį ir „pridekoravo“ jos atspalviais visą namų „spa“ zoną.
Dar koridorių pasitvarkė ir virtuvės kampelį, svetainės dalį. Jie niekur neskuba. Ir jiems nėra sunkumų, tik didžiulis noras gražiai gyventi. Didžiulį džiaugsmo gūsį į atpūtė naujasis šeimos narys – Izia Zefyrovas, iš prieglaudos parsivežtas šuniukas.
„Dabar mums visko užtenka, apie daugiau nedrįstame nė svajoti, – šypsosi Loreta. – Planų turime tiek, kad veiklos dar ilgam užteks. Kad tik sveikatos būtų. Namo vidų baigsime įsirengti, vyras židinio apdaila dabar rūpinasi, aš ketinu senovinę spintą, kurią statysime į miegamąjį, restauruoti, pavasarį namo fasadą tvarkysime, beveik 15 arų dydžio kiemu rūpinsimės, daržoves ir gėles auginsiu“.
Islandijoje gyvenanti Loretos dukra taip pat džiaugiasi pasikeitusiu mamos gyvenimu, mato, kokia laiminga dabar ji yra. Nes jos neerzina laikini nepatogumai, koks nors remonto metu nukreivintas kampas, ne visai preciziškai suklijuotos plytelės ar piktas komentaras apie jos skonį (feisbuke Loreta padalina savo naujų namų atnaujinimo proceso nuotraukomis).
Tokiais niekais Loretai nuotaikos nesugadinsi. Rasti savo žmogų ir kartu su juo sukti lizdą, kai tau per penkiasdešimt – štai kur malonės.
