Kelias
Nejau tie miestiečiai susitarę elgtis vienodai? Kurį nepakalbini, visi lyg vienas pasakoja, kad vieną dieną apsibrėžė 100 km spindulį aplink Vilnių ir pradėjo naujo gyvenimo paieškas. „Matyt, taip jau yra. Mes irgi panašiai elgėmės. Apvažiavome nemažai vietų. Internetas padeda pakeliauti ir virtualiai, gali pasiskaityti apie miestus, miestelius, gyvenimo sąlygas ir t. t. Bet ir Vidiškėse lankėmės ne vieną kartą, kol radome tai, ko norėjome“, – sako Diana.
Diana – vilnietė, o jos vyras Tomas – biržietis, bet abu vieningai sutarė, kad nebegalį sostinėje gyventi nė dienos.
„Aštuonerius metus gyvenome viename bute ir nebuvome pažįstami su kaimynais, net iki galo nežinojome, kas ten kur gyvena. Jei nori kur nors nuvažiuoti, užtrunki pusantros valandos spūstyje, o tame pačiame gyvenamajame rajone besimokantis vaikas į mokyklą važiuoja pusvalandį. Ar tai yra normalu? Bent mus tai ėmė slėgti“, – atvirauja Tomas.
Ir štai… Gabrilavičiai jau Vidiškėse.
Šeima įsikūrė viename iš daugiabučių, įsigijusi erdvų 4 kambarių butą su dideliais balkonais, pro kurių langus mato tolyn besidriekiančias pievas ir miškus. Dar jie Mikalave įsigijo sodybėlę, kurioje planuoja susikurti dar vieną rojų.
„Draugai iš sostinės stebisi: „Kam Jums kaimas, kai ir taip gyvenate kaime“. Kai rinkomės gyvenamąją vietą, norėjome, kad viskas būtų vienoje vietoje ir patogiai.
Mokykla, darželis, miškas, ežeras ir t. t. Vos už 4 km – Ignalina su muzikos mokykla ir baseinu, gydymo įstaigomis ir parduotuvėmis. Viską gali pasiekti per 5 min. Tačiau pandemija padarė savo. Mudvi su dukra labai ilgai sėdėjome karantinuose. Tai buvo nepakeliama, ypač kai matai socialiniuose tinkuose draugus, kurie smagiai kepa šašlykus ir gulinėja savo pievutėse būdami tame pačiame karantine. Tada ir gimė mintis turėti savo privačią erdvę, kur bet kada gali jaustis laisvai“, – pasidalijo planais Diana.
Atvykę į Vidiškes Gabrilavičiai liko priblokšti kaimynų elgesio. Gyvendami sostinėje niekada nesulaukdavo jokios kaimynų reakcijos, o Vidiškėse, vos atsidarius automobilio kapotą, subėga net keli kaimynai, pasiteirauti, ar nereikia pagalbos.
„Per savo gyvenimą nemačiau tokių nuostabių, ir lygiai taip pat tokių susireikšminusių žmonių, kokius sutikau čia. Tokie dviejų kraštutinumų žmonės: arba labai geri, arba nesuprantami man visai. Bet džiaugiuosi, kad pastarųjų mano kelyje vienetai, o draugiškų kaimynų – pilnas kiemas. Mes labai džiaugiamės gyvendami čia ir dabar, šalia turėdami net tik vienas kitą, bet ir nuostabius draugus ir kaimynus“, – vienu balsu sako Gabrilavičiai.
Gyvenimiška patirtis
Diana ir Tomas nėra neapsiplunksnavę gyvenimo prasmės ieškotojai. Beveik pusę amžiaus įveikusi pora jau gali pasakyti, kokios iš tikrųjų spalvos yra saulė ir kaip kvepia lietus, kokio saldumo meilė ir kokią vertę turi pagarba bei pasitikėjimas.
Diana prasmės bandė ieškoti Portugalijoje. Ten ji išmoko kalbėti ir rašyti portugališkai, įstojo į profsąjungą, maksimaliai įsitraukė į bendruomenės veiklas, ten ir sūnų pagimdė ir visaip stengėsi būti sava, tačiau… taip ir liko svetima, kol neištvėrusi to vienišumo jausmo būryje žmonių, su sūneliu paliko svečią šalį.
Tomas, kaip ir dera nuotykių ieškotojui iš Biržų, kurį laiką jų ieškojo su dar trimis broliais, kol vieną dieną tėvas, neapsikentęs vyrukų jaunatviškų šėlionių, atvedęs Tomą į sankryžą parodė visas keturias puses. Pamanęs, kad tėvas pokštauja, jaunuolis apsisuko ir bandė grįžti į namus, bet tėvas sustabdė.
„Tada buvau priblokštas ir supykęs, bet paskui akimirksniu suaugau. Aš dabar visą laiką dėkoju tėvui už laiku jo priimtą sprendimą pastatyti mane į vietą. Išvažiavau į sostinę, susiradau darbą, paskui sutikau šią nuostabią moterį… Aš prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą ir tapau vyru, kuris taip pat atsakingas už savo moterį ir vaikus, jų saugumą“, – prisipažino Tomas.
Taip turėdami skirtingų patirčių ir išgyvenimų, du jauni žmonės ėmė kurti gyvenimą drauge, padėdami augti ir dar vienai jaunai asmenybei.
Kadangi Tomas daug metų dirbo Norvegijoje ir ten turėjo labai jam patinkantį darbą, šeima lyg jau buvo sugalvojusi kraustytis į svečią šalį, tačiau Dievulis jų planus perplanavo, dovanodamas jiedviem kūdikėlį. 40-ies Diana ne tik baigė studijas ir tapo Technologijų mokytoja, bet ir… labai mielos mergaitės mama.
Tomas galiausiai nusprendė, kad norįs būti su šeima, pavargęs nuo važinėjimo tarp Lietuvos ir Norvegijos. „Aš patenkintas, kad mes visi gyvename ramiai, laimingai, saikingai pasipykdami, visko užtektinai turintys ir be jokių paskolų. Žmona išėjo dirbti į mokyklą, aš kol kas ilsiuosi ir mokausi vilkiko vairuotojo amato, o kas bus paskui – žiūrėsime. Dėl darbo aš galvos nesuku, nes jo visada gali rasti“, – pasakoja Tomas.
Vidiškėse Gabrilavičiai gyvena jau tik trise. Sūnus išvyko į sostinę. Žinoma, tėvo dėka. „Aš ne šiaip jums papasakojau savo jaunystės istoriją. Mūsų sūnus baigęs mokyklą kurį laiką dreifavo, o mama, žinoma, šokinėjo aplink. Jis talentingas ir gabus vaikis, bet, kaip ir mes visi, neskubėjo suaugti. Vieną dieną, žiūrėdamas, kaip jis sėdi prie žaidimų, paklausiau, ar tu žinai, kokią profesiją nori rinktis, ar žinai, kur nori toliau mokytis. Jis papurtė galvą. Aš ir pats mačiau, kad jis dvejoja, nes jam daugelis dalykų sekėsi puikiai, o apsispręsti negalėjo. Tada liepiau kelti subinę nuo sofos ir krautis lagaminus.
Nors žmona bandė prieštarauti, nes visoms mamoms jų vaikai iki senatvės bus mažutėliai, mudu išvažiavome į Vilnių. Liepiau susirasti darbą, čiuptelti gyvenimo skonio ir tada nuspręsti, kur ketinąs mokytis. Iš pradžių gyveno pas močiutę, dabar ką tik susirado savo kampą, turi gerą darbą ir svarbiausia – perskaitė jau tiek knygų, kiek nėra perskaitęs per visą jauną gyvenimėlį. Knygas perka, nors mama liepia imti iš bibliotekos, bet jam patinka turėti mėgstamas knygas lentynoje. Kiekvienas turi pats susirasti savo gyvenimo kelią“, – griežtai patikino Tomas.
Kalbėdamas su šiais dviem jaunais žmonėmis pats užsikreti ramybe, užtikrintumu ir nesiliauji žavėjęsis jų pačių per patirtį įgyta išmintimi.
