Tai tapo tradicija. Kas dvejus metus Ispanijoje Barselonos šiuolaikinės kultūros centro sumanymu yra teikiamas Europos miesto viešosios erdvės prizas.
Vienintelio Europoje rengiamo konkurso apdovanojimas, skirtas miestiečių pilietiškumui paskatinti. Jis orientuotas ne tik į kraštovaizdžio architektūrą, bet ir galimybę kurti arba atkurti erdves, skirtas miesto gyventojams.
2021–2022 metais konkursui buvo pateikti 279 darbai iš 32 Europos šalių. Tarp penkių geriausiųjų pateko ir Rygos sporto rūmų sodai „Sporta pils darzi“.
Sužavėjo Niujorko sodai
Rygos sporto rūmai ir juose esanti ledo arena buvo nugriauti dar 2008-aisiais, tačiau ilgą laiką ši 2 hektarų teritorija, pilna statybinio laužo, buvo aptverta tvora.
Vėliau žemę istoriniame sostinės centre įsigijo Estijos bendrovė „Rotermann“, o tada, kai vis iš naujo buvo derinami būsimų statinių dokumentai ir verslininkų kantrybę sekino biurokratinės procedūros, atsėlino COVID-19 pandemija.
Maždaug tuo metu iš meno istorijos studijų JAV, Niujorke, į Rygą grįžo menų kuratorė R.Lagzdinia.
Ji, įkvėpta šio metropolio „High Line Park“ – 2,3 kilometro ilgio promenados, atsiradusios rekonstruojant seną krovininių traukinių geležinkelį Manhatano Vest Saido dalyje, svarstė, ką gi tokio organiško būtų galima sukurti ir Rygoje.
„Ypač per pandemiją paaiškėjo, kokia būtina mums viešoji erdvė, kurioje būtų galima visiems kartu prasmingai leisti laiką ir tarsi iš naujo atrasti ir dar labiau pamilti savo miestą“, – sakė R.Lagzdinia.
Būdama saviizoliacijoje ir pro namų langą žvelgdama į kaimynystėje esančią nenaudojamą sporto rūmų teritoriją ji ir sumanė joje įkurti sodą. Mat pati vieta tarsi sufleravo panašų į Niujorko sodus scenarijų.
Didžiausiame JAV mieste šiuo metu viena sodininkų bendrijų prižiūri daugiau negu 550 sodų, o nenaudojamus sklypus dovanoja mėgėjams ir vietos gyventojams.
Šis niujorkiečių judėjimas jau yra tapęs miesto identiteto dalimi, o prasidėjo jis nuo nedidelio žemės lopinėlio ir vieno žmogaus sumanymo 1973-iaisiais, kai Liz Christy kartu su savanoriais apželdino apleistą žemės sklypą Manhatane.
Savininkai atkėlė vartus
Renatė jautė, kad įmanoma miesto sodų idėją perkelti į Rygą, juolab kad tokiam jos sumanymui pritarė ir sklypo šeimininkė bendrovė „Rotermann“. Ji leido 2020–2023 metais sklypu naudotis nemokamai.
R.Lagzdinia, pasikvietusi bendramintę kraštovaizdžio architektę Ilzę Rukšanę, ėmė keisti apleistą miesto teritoriją, kurios svarbiausia dalimi tapo sodas, tiesa, kiek kitoks nei tradicinis. Mat pagrindinė jo idėja buvo ne sotus skrandis, o švari galva ir plati šypsena. Tokia ir yra miesto sodų paskirtis – socialinė, kultūrinė ir edukacinė.
Kadangi šioje Latvijos sostinės vietoje nėra tiršta kavinių ir parduotuvių, projekto paskirtis, anot R.Lagzdinios, ir buvo sugrąžinti teritoriją žmonių bendrystei.
Kūrėjos iškart sutarė, kad aptvertos vietos nesiims dekoruoti ar apsodinti naujais augalais, – gerą toną padiktavo pro statybinį laužą prasikalęs ir jau sužaliavęs beržynas.
2020 metų kovą buvo surengta pirmoji talka, o šių metų pavasarį prasidėjo sodo įrengimo darbai. Kad būtų patogu neįgaliems žmonėms, vaikams ir senjorams, įvairaus aukščio ir dydžio kilnojamųjų lysvėms skirtų dėžių parūpino rėmėjai.
Kad miestiečiai turėtų kuo palaistyti jose pasodintus augalus, pasirūpino „Rygos vandenys“.
Šiuo metu kiekviename iš 12-os kvadratinių metrų sodų, priklausančių šeimai ar draugams, yra pastatytos 3, 5 arba 8 žemių pripildytos dėžės.
Yra ir simbolinis mokestis už jas: viena dėžė metams kainuoja 5 eurus, o komunaliniams mokesčiams tenka skirti 30 eurų. Numatyta, kad vienas žmogus gali naudoti daugiausia 8 dėžes.
Ten pat – ukrainiečių lysvės
Per sezoną, kuris prasideda gegužę, o baigiasi spalį, organizuojamos dvi bendros talkos, tačiau sodai ir beržynas prižiūrimi nuolat. Renatė juokavo, kad tai, tikėtina, labiausiai puoselėjama statybvietė Baltijos šalyse.
Šį sezoną Sporto rūmų soduose žaliavo augalai 800 dėžių, kuriomis rūpinosi 200 žmonių. Savo 40 lysvių prižiūrėjo ir 17 nuo karo pabėgusių ukrainiečių šeimų.
Ką jose žmonės augina? Ką tik sumano: bulves ir rožes, moliūgus ir krapus, paprikas ir žirnius.
Nors šiųmetis sodininkystės sezonas jau baigėsi, gyvenimas teritorijoje nesustoja. Atvėsus orams bendruomenė – dauguma jos narių gyvena kaimynystėje – paprastai imasi organizuoti įvairius renginius, žmonės tiesiog susirenka pasišnekučiuoti, atsigerti arbatos ar kitokių karštųjų gėrimų, vaikai susigalvoja daug pramogų.
Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio sezono metu sodas atviras visiems norintiesiems.
Pernai vasarą jį aplankė 3 tūkst. žmonių, o šįmet, kai jis pateko į Europos miesto viešosios erdvės finalininkų penketuką, į jį užsuko kone 7 tūkst. lankytojų.
Sumanymas užkrėtė ir kitus
„Panašias erdves pradėjo kurti ir kitų miestų gyventojai.
Jos gal mažesnės, bet idėja tokia pat didelė – apleistoje vietovėje kuriama nauja erdvė. Tai sutelkia žmones veiklai ir nereikalauja didelių investicijų, nes išsiverčiama be prabangos ir kičo, kuriama sumaniai ir tvariai.
Mano kolegė Ilzė pradedantiems sodininkams visada pataria, kaip parinkti augalus, ir įspėja juos, kad nebūtina iškart rauti viską, kas nepražysta“, – šypsojosi Renatė.
Šiuo metu norinčiųjų Sporto rūmų soduose turėti savo lysves yra daugiau, nei galimybių juos priimti, o ir pirmenybė teikiama apylinkių gyventojams ir tiems, kurie patikėjo kūrėjomis ir investavo į teritorijos sutvarkymą. Juk buvo ir tokių, kurie abejojo, kad apleista statybvietė gali virsti tokios stiprios bendrystės vieta.
„Tuomet, kai paskelbėme, kad nugriauto pastato vietoje kursime sodus, netrūko manančių, jog tai taps apšiurusių šiltnamių, neravėtų daržų vieta, esą ji miesto centrą niokos kaip piktžaizdė. Kai kas net manė, kad soduose įsikurs hipių komunos ar kursime kažkokią komunistinę platformą, kurioje visko visiems bus po lygiai.
Žinoma, buvo įsitikinusių, kad teritoriją būtina tuoj pat užstatyti daugiabučiais ir taip užsidirbti pinigų, o ne užsiimti misionieriška veikla“, – prisiminė Renatė.
Paklausta, ar nebus gaila, kai po metų sodų galbūt nebeliks – juk neišvengiamai tokioje didžiulėje patrauklioje sostinės vietoje galiausiai bus plėtojami nekilnojamojo turto projektai – latvė nusišypsojo: „Toks ir buvo mano tikslas – parodyti, kad patrauklu ir vertinga gali būti net ir tai, kas laikina. O tai, kad panašūs sodai jau skleidžiasi ne tik Rygoje, kad bendrystės jausmas išsiliejo už sostinės ribų, man įkvėpė ir naujų sumanymų.“
Su menininkų ir kraštovaizdžio architektų komanda netrukus ji kelsis į savo gimtąjį Valmieros miestą, kur imasi dar vieno begaliniai įdomaus projekto.
