Kainos uždavė galvosūkį
Kai jaunų vilniečių porai prireikė įsigyti nuosavą būstą, jie ilgai svarstė, ką daryti.
„Vilniuje brangu, paskolos imti nenorėjome, o mintis išvažiuoti užsidirbti į užsienį mūsų neviliojo“, – vienas per kitą pasakojo pasidaryk pats principu bei iš kitiems nereikalingų daiktų gyvenamąją erdvę kuriantys šeimininkai, dabar jau anykštėnai Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis. Išeitis lyg ir buvo – Pauliaus tėvai turėjo apleistą butą Anykščiuose – net 30 metų čia niekas negyveno.
Patalpose nebuvo šildymo, vandentiekis atvestas, bet po butą neišvedžiotas. Elektros instaliacija taip pat sena, o pinigų remontui pora daug neturėjo.
Piniginė su 120 rublių (santaupos „juodai dienai“), dantų šepetėliai, dokumentai ir net neatidaryta saldainių „Karvutė“ dėžutė – vaizdai buvo tokie, lyg gyventojai kadaise staiga pakilo ir išėjo viską palikę.
Bet ta erdvė tuo ir buvo gyva, traukė.
Dabar abu džiaugiasi, kad ir nelaukė, kol įgis užtektinai žinių, pinigų ar drąsos, o apsisprendė greitai avantiūrai – į butą įsikėlė tuoj pat, puolė tvarkytis ir prisijaukino.
Tarpusavyje pasitarė: nors ir ne meistrai, remonto darbus gali pasidaryti patys.
„Kraustytis čia buvo iššūkis!“ – dabar supranta abu šeimininkai.
Dulkės, asfaltas, atstumai
Jie čia jau gyvena trejus metus, bet iki apsistodami Puntuko akmens mieste, jaunuoliai jau buvo išmėginę perdirbti ir prisitaikyti senus baldus.
Prieš tai jie pusmetį gyveno išsinuomotame bute Kupiškyje. Ten susirentė lovą – iš senos spintelės ir euro padėklų, o iš atgyvenusių svetainės spintų ir virtuvinį komplektą suderino.
Paulius kilęs iš Kupiškio, būtent todėl pora pirmiausia apsigyveno ten.
Vyras užsiėmė žurnalistine veikla: rengė straipsnius ir vaizdo medžiagą Kupiškio internetiniam portalui temainfo.lt. Tai jo tėvų šeimos verslas.
Kupiškėnas neslepia, kad jam buvo sunku pratintis ir prie spartaus Vilniaus ritmo, didelių atstumų bei dulkių debesų.
Mergina puolė į ašaras
Visą gyvenimą Vilniaus Naujininkų rajone praleidusiai Simonai pajudėti į provinciją nebuvo paprasta.
Prie ūkiškų darbų ji lietėsi tik tiek, kad viešėdama kaime pas močiutę, neseniai amžinybėn iškeliavusią žinomą rašytoją Emiliją Liegutę, eidavo kartu su ja iš kaimynės pieno parsinešti.
Kai Paulius ėmė samprotauti apie tai, jog ketina grįžti į Kupiškį, mergina apsiverkė negalėdama įsivaizduoti, kaip galima palikti draugus, senus gyvenimo įpročius, pramogas ir keltis į kažkokią tundrą!
Tada vyras jai pasiūlė kitką: susipažinti su prancūziškąja provincija bei ten pakeliauti, o paskui nuspręsti, ką daryti dėl bendros ateities.
Prancūzijoje Paulius turėjo ryšių – žinojo ūkių, kuriuose galima padirbėti vynuogių skynimo sezonu, gyventi kaimiškose prancūzų šeimose.
„Prancūzija užburia savo mažais miesteliais, šeimos ūkiais, tradicijomis, nuostabia architektūra. Kiekvienas tos šalies regionas turi savo ypatumų, kultūrinių detalių. Kalbant šiuolaikiškai – savo „vaibą“, – šypsosi pašnekovai.
Kelionėje Simona „pasimatavo“ mažų miestelių žavesį, tad po darbo vynuogyne ji ir šią lietuvišką provinciją jaukinosi lengviau.
Geriau turėti savo
Po pusmečio, praleisto Kupiškyje, nuomininkams prireikė iš naujo ieškotis gyvenamosios vietos.
Jie suprato, kad, norėdami būti ramūs dėl ateities, privalo turėti nuosavą, ne nuomojamą būstą!
„Nors tai būtų tik senas, apleistas ir 30 metų niekieno negyventas butas“, – pabrėžė.
Senas 55 kvadratinių metrų dviejų kambarių Anykščių aštuonbučio būstas tuo tarpu kantriai laukė jų apsisprendimo. Ir po daugiau nei ketvirčio amžiaus jame vėl suklego balsai.
Nebijo klysti ir klausti
Betgi kaip sukti lizdą, kai šiuolaikiniam žmogui įprastų patogumų bute nėra ir banknotai kišenėse nešiugžda?
„Kai nesi statybininkas ir neturi patirties, viskas atrodo sudėtinga. Apšiltinti ir išbetonuoti balkoną, virtuvę išklijuoti plytelėmis, sujungti dvigubą elektros jungiklį (kurį galėtum įjungti virtuvėje, o išjungti koridoriaus gale ir atvirkščiai) – pirmą kartą tai buvo iššūkis. Užtat jei nebijosi klysti ir nesigėdysi paklausti tų, kurie supranta geriau, ar nepatingėsi paieškoti internete – atrasi, kad daug kas nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – sako Paulius.
Atnaujinti gyvenamąjį plotą tapo aistra ir asmeniniu projektu, apie kurio eigą jie internautams dabar pasakoja instagrame.
Savo būstą ir jo paskyrą naujakuriai pavadino „Ecobutu“ .
„Ekobuto projektas tapo mūsų gyvenimo dalimi: imti senus nebenaudojamus daiktus ir juos paversti būsto elementais nuo šiol yra savotiškas pomėgis“, – sako Simona.
Ekologija – tai pažinimas
Senus daiktus panaudoti savo reikmėms jiems kilo ne vien taupumo sumetimais – galvose rezgėsi su ekologija susijusių minčių.
Simona domėjosi vegetarizmu bei vadinamosiomis „Nulis šiukšlių“ idėjomis, skatinančiomis gyventi kuo mažiau švaistant. Paulių domino gamtinė žemdirbystė ir molinių namų statyba. Ekobute tai įgavo praktinį pritaikymą – molį jis panaudojo sienoms glaistyti.
„Mums ekologiškas gyvenimo būdas, visų pirma, yra pažinimas: tiesiog domiesi tais, kurie gyvena šalia – pradedant kaimynais ir miesto bendruomene, baigiant aplink augančiomis pievomis ir miškais. Pažinęs gyvenamąją aplinką stengiesi į ją integruotis, o ne bandai tą, ką radai, keisti ir pritaikyti vien saviems poreikiams“, – sako Paulius.
Pagrindinis poros skirtumas nuo tų, kurie būstą įsirengia kuo pigiau, norėdami sutaupyti, yra eksperimentavimas.
„Taupantis žmogus renkasi tai, kas praktiška, paprasta, šimtą kartų išbandyta, todėl pigu. Mums svarbu visuma – gyvenamoji aplinka turi būti įdomi, graži, atitinkanti pasaulėžiūrą ir tik po to jau piniginiai reikalai“, – paaiškina.
Prabangus stalas – pačių kūrinys
Lėšų trūkumas lėmė kai kuriuos ekobuto įrengimo sprendimus, tačiau taip pat tai buvo paskata drąsiau eksperimentuoti.
Naujieji anykštėnai žinojo, kad samdyti profesionalus jie neturi pinigų, tad teko ieškotis būdų, kaip daug ką pasidaryti patiems.
„Svajojome apie nerūdijančio plieno virtuvinį stalą, tačiau naujas toks kainuoja apie 1000 eurų. Mes stalo korpusą susikalėme iš senos spintos. Tada už 50 eurų nusipirkome nerūdijančio plieno lakštą, už 10 eurų vietinis skardininkas plokštę sulankstė pagal mūsų išmatavimus. Priklijavome ją prie konstrukcijos ir gavome norimą stalą. Gale jo dar įmontavome už 15 eurų turguje pirktą naudotą kriauklę. Tiek plieninis stalas už 1000 eurų, tiek mūsų gamintas 100 eurų vertės variantas yra pagaminti iš ekologiškų medžiagų, tačiau mes dar parėmėme vietinį amatininką bei panaudojome savo buto baldines atliekas“, – džiaugėsi gyventojai.
Taip gimė ne tik stalas, bet ir aibės pačių pasigamintų daiktų bei remonto sprendimų: lova, suolas, molinė siena, prie jūros pririnktų akmenėlių danga prie krosnelės...
Kiek į butą pinigų investavo, pašnekovai neskaičiavo.
Meistrus jie samdė šildymui įvesti ir langams pakeisti.
Visada sunkiausia pradėti
„Sunkiausia visada – pradėti. Prieš kiekvieną sumanymą, kurio ėmėmės, nuolat dvejojome: ar mums nepritrūks žinių, ar sugebėsime, ar mokėsime? Užtat kai jau pradedi – viskas ima riedėti kaip ta sniego gniūžtė, paleista žemyn nuo kalno“, – atsako Paulius į klausimą, kas buvo sunkiausia įsikuriant.
Patarimų pora ieško internete, konsultuojasi su draugais, tėvais, pažįstamais. Kartais improvizuoja – galiausiai vis tiek pasiekia rezultatą.
Anykštėnai neslepia – daugiausia naudos davė jų instagramas. Kai jie apie savo darbus bute čia ėmė skelbti, greitai subūrė nemažą bendraminčių auditoriją. Kai reikia patarimo, užduoda klausimą – ir kaipmat atskrieja atsakymai bei skirtingi problemos sprendimo būdai.
Paulius yra baigęs multimedijos, o Simona – medijų komunikacijos studijas. Ji anksčiau dirbo reklamos srityje, grožio salono administracijoje. Bet kai susipažino, buvo įsitraukę į naujas paieškas – Paulius dirbo Naujosios Vilnios atviroje jaunimo erdvėje, Simona – Justiniškių jaunimo centre.
Darbo pasiūlymų neatsigina
Abu tvirtina, kad miestiečiams persikelti į provinciją nebėra didelė naujiena – vis daugiau jaunimo grįžta į savo gimtąsias vietas.
Aplink ekologinio buto šeimininkus susibūrė ratas draugų, taip pat iš didmiesčio pajudėjusių arčiau gamtos. Jiems patinka lėtesnis tempas, ramybė.
„Tėvai nesuprato, ką čia veiksim, jaudinosi, kad provincijoje nerasime darbo. Tačiau buvo priešingai: esame aktyvūs ir atsakingai žiūrime į darbą. Tokių žmonių provincijoje labai reikia. Darbo pasiūlymų turėjome atsisakinėti – kvietė dirbti ir vyno gamykloje, ir savivaldybėje. Todėl tėvai neturėjo dėl ko ilgai nerimauti.“
Dabar pora vos spėja suktis – dirba mokytojais nevalstybinėje Šventosios upės mokykloje, užsiima komunikacijos projektais ir mokymais, rengia stovyklas vaikams bei jaunimui.
Labiausiai obelimis apsodintas kraštas
Naujakuriai stengiasi kuo mažiau prekybos centruose pirkti ne tik daiktus, bet ir maistą, jeigu tik jo įmanoma įsigyti iš vietinių gyventojų.
Jie bendrauja su keliais ūkininkais, kurie kiaušinius ir pieną atveža tiesiog prie namų. Trumposios maisto grandinės provincijoje atsiranda natūraliai – aplinkiniai dar augina sodus, kai kurie turi tėvų ar senelių, laikančių karvę ar ožką.
Kelias antis bei vištas šiltuoju sezonu jie patys laikė – netoli naujųjų savo namų turi sodą.
„Kartais kažkas pasiūlo asmeniškai, kartais pamatai įrašą feisbuke, kad žmonės atiduoda uogas, vaisius, daržoves: dažniausiai už nedidelį atlygį, o kartais už tai, kad pats nuvažiuosi nusiskinti. Pavyzdžiui, dabar, prasidėjus rudens sezonui, kone iš visų pusių girdėti maldavimai ką nors daryti su jų krintančiais ir veltui pūvančiais obuoliais... Nežinom, ar yra tokia statistika, bet manome, kad Anykščių rajonas labiausiai obelimis apsodintas kraštas Lietuvoje“, – šypsosi Simona.
Valgomi pievų augalai
Šiais metais pora gavo progą geriau pažinti Anykščių apylinkių pievas ir pamiškes – jų aplinkoje atsirado žmonių, kurie domisi valgomaisiais laukiniais augalais, tad visi surengė žoliavimo išvykų.
Prieš atkeliaudami į Anykščius, iš pievos augalų, kuriuos galima valgyti, jie pažinojo tik garšvą.
„Dabartinį mūsų pažinimo sąrašą būtų galima vadinti solidžiu. Žiemos pabaigoje rinkome beržo grybą (čiagą), leidome beržų ir klevų sulą, pavasarį pradėjome ragaudami vieną pirmųjų valgomų grybų – austriškąją plačiataurę.
Vėliau lauko virtuvės pasipildė garšvomis, dilgėlėmis, builiais, briedžiukais, vandenine mėta, meškiniu česnaku, šalpusniais... Šiais atradimais labai džiaugiamės, juk tai irgi trumposios maisto grandinės dalis – skanėstai iš vietinių pievų, net ne iš vietinių ūkininkų“, – šypsosi Paulius.
Ko dar gali geisti?
Simona ir Paulius tikina, kad ekobutas niekada nebus baigtas remontuoti. Jiems nuolat kyla minčių ir idėjų, jas įgyvendindami abu tobulėja, pamato ankstesnių darbų trūkumus, nori juos taisyti.
Dabar ketina įsirengti balkoną, kas bus po jo – neaišku.
Neplanuoja jie ir savo ateities – abu pridūrė, kad yra impulsyvūs, tačiau dabar jaučiasi laimingi – čia nieko netrūksta. Ko dar gali geisti, kai aplinkui ramu – miškas, upė ir vaistažolių pieva šalia...
Bet ir didmiesčių kultūra Anykščiuose gyva.
„Iš sostinės atkeliauja parodos, spektakliai, kino filmai. Vasarą, kiekvieną savaitgalį, vyksta šventės, taip pat net du dideli festivaliai – „Velnio akmuo“ ir „Purpurinis vakaras“. O ir didmiesčiai šalia – reikalui esant Vilnius ir Kaunas ranka pasiekiami“, – neabejoja simpatiškoji pora.
