Todėl visai šalia Šventosios esančio restorano spektaklį kuria ne tik lėkštės turinys, bet ir kruopščiai parinkta muzika bei vidaus ir lauko erdvės, kurioms šeimininkai skiria ypatingą dėmesį.
Ir nors savaitgaliais čia driekiasi norinčiųjų patekti eilės, o svečiai atvyksta ne tik iš artimiausių kurortų, bet ir iš Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, dažnai užsuka latviai, restorano šeimininkai sako vis dar esantys kelyje, paieškose gražesnio kampo akims ir sielai.
Atsisakė cepelinų ir pelargonijų
Prieš dvidešimt vienerius metus iš Tado tėvų perėmę jų puoselėtą kavinę, Survilos nendrinę gaivino po žingsnelį.
„Pirmiausia supratome, kad nebegalime čia virti didžkukulių, nes tuometis algoritmas cepelinai-pelargonijos-šaltas alus, kad ir koks pelningas, negailestingai stūmė restorano kartelę žemyn.
Norėjome kito lygio, tačiau kaip jį pasiekti su jau įsišaknijusiomis tradicijomis „daug, pigiai ir gamtoj“ tada dar patys nelabai supratome.
Tvenkiniai, kriokliai, fontanėliai, akmenėliai, žydinčių gėlių vazonai, tai ką su didžiule aistra sukūrė mano uošviai, vis dar džiugino lankytojų akis. Bet mums tai netiko, tačiau žinojome ir tai, jog staigių judesių čia negali būti, todėl viskas ir užsitęsė ne vieną dešimtmetį“, – pasakojo Gitana.
Subūrė stiprią komandą
Kad geriau galėtų organizuoti darbus restorane, kasmet keturiems sezono mėnesiams Survilos persikelia į pajūrį, įsikuria virš restorano esančiame būste. O kai prieš daugiau nei metus Kaune išnuomojo savo sėkmingai veikusį restoraną „Nüman“, nutarė, kad Šventajai atsiduos visu šimtu – laikas panelei keisti suknelę.
Tada šalia įsgijo dar vieną sklypą – su visomis lauko terasomis "Nendrinės pastogės“ plotas perkopė pusės hektaro plotą. Verslininkų pora pagalbon pasikvietė interjero architektes Aušrą Maldžiūnę ir Gabrielę Jankutę („Anòther Studios“), kurios jiems padėjo įrengti „Nüman“ interjerą.
„Rodau joms plyną lauką ir sakau, reikia kažką daryti. Bet iš esmės“, – prisiminė šeimininkė. Ne ką mažiau už ją artėjančiomis permainomis džiaugėsi nendrinės sodininkė Donata Vičė, kuri Gitanai iškart pasiūlė susisiekti su vilniete kraštovaizdžio kūrėja Rasa Laurinavičiene.
„Galiu kambarius tvarkyti, virtuvėje sukiotis, bet į žemę rankų – ne, tai ne mano. Tačiau aš mąstau strategiškai, todėl galiu tiksliai pasakyti, kokiu ritmu susodinti augalai man gražu, o kokiu – ne“, – įsivertino Gitana.
Su Rasa jos iškart sukirto rankomis: jokio kičo ir žaliųjų fejerverkų.
Dovana lankytojams – sodas
Kai šeimininkai įgarsino savo lūkesčius, – tai bus vieta masėms, bet ne masinis produktas, naujai suburta komanda ėmėsi darbo.
„Nebuvo lengva tada, nėra paprasta ir dabar. Mes juk patys norėtume prieiti prie kiekvieno stalo, padėti įrankius, kitaip svečiui pripilti gėrimo į taurę, tai mokame, bet čia visuomet stovi 50 žmonių eilė, kaip spėti?“, – svarstė moteris.
Tačiau tai, kaip šiemet pražydo jų sodas ji vadina stebuklu ir viena didžiausių restorano sėkmių. 120 kruopščiai atrinktų augalų veislių, naujai pasodinti žilakrūmiai, karklai, medlievos, šermukšniai, obelys, alyvos. Išgrįsti takeliai, įrengtos poilsio salos.
Sodas – brangi dovana restorano svečiams. Tikrai ne visi maitintojai tokie dosnūs savo svečiams.
Todėl Gitaną net karštis išmuša, kai kas nors juos palygina su lauko terasas turinčiais restoranais, kuriuose tas vaizdas, nuo kurio Survilos bėgo beveik dvidešimt metų.
„Bet čia, matyt, mūsų karma, tas cepelinų šleifas. Gerai tai ar blogai jau nesiimu spręsti, tačiau įdomesnių sprendimų ieškau nuolatos.
Dažnai pagalvoju, kaip iš savo Alpių atvykęs šveicaras čia viską įvertintų, ką danas apie sodą pasakytų. Taip ir kilnoju kartelę, pirmiausia sau, o tada ir komandai“, – šypsosi nendrinės ponia.
Beveik kasdien iš Kretingos čia atskubanti Donata restorano aplinkos priežiūrą vadina savo svajonių darbu, jai net ravėti čia patinka. O kad be šitokios meilės lysvėms nė vienas sodas nedžiugintų savo formomis, spalvomis ir kvapais, patvirtintų bet kuri kraštovaizdžio architektūros žvaigždė. Nematoma jų sukurtų sodų sėkmės pusė – profesionali priežiūra.
