Tačiau ne viskas ir ne visada veikia – net ir pragyvenus vieną ramų sezoną, kitą pavasarį šliužai gali ir vėl okupuoti jūsų daržą.
Kaip efektyviai atsikratytų šių kenkėjų? Kokie metodai veikia ir kokių klaidų šiukštu nedaryti? „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ savo žiniomis ir patirtimi pasidalijo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Grita Skujienė.
Paaiškino, kur šliužų ieškoti
Pati mokslininkė turi sodybą ir sodą, tačiau savo valdose su šliužais jai susidurti neteko, tik tyrinėjant juos. „Daliai žmonių, visų pirma, nepatinka kaip atrodo šliužai, ypač pamačius keliolika didžiulių šliužų ant takelio. Yra tekę šliužų matyti sodyboje prie Belmonto.
Gražus, šiuolaikiškas namas, ant kurio sienos sulipę ir sudžiuvę šimtas ar daugiau šliužų. Žmonėms tiesiog nepatinka šliužai, o tie, kurie žino daugiau, jiems nepatinka, kad šliužai – žmonių konkurentai, ir daug ką nugraužia“, – paaiškino mokslininkė.
Žmonės apie šiuos šliužus žino palyginti nedaug, tad jei skundžiasi, kad lenda į namus, tikėtina, kad tai ne invaziniai, o didieji šliužai (Limax maximus). Poruojantis, tiems šliužams reikia pakilti kažkur aukštai, jie nusileidžia kur nors nuo lubų, gali poruotis pasikabinę ant gleivių. Taigi, į namų vidų, labiau drėgną vietą, pavyzdžiui, rūsius veržiasi kiti, bet ir jie svetimžemiai Lietuvoje.
Kaip jie patenka į Lietuvą?
Apibūdinimas „invazinė rūšis“ puikiai nurodo, kad ją atsivežė žmogus. Jei šliužai prisitaiko ir išgyvena čia, jie tampa invazine rūšimi.
Dažniausiai šliužai išplinta su augalais, ypač egzotiniais. Jeigu jų būna ten, kur auginami, platinami ar parduodami augalai, galima nepastebėti ir šliužą į kiemą parsivežti kartu, pavyzdžiui, prilipusį po vazonėliu. Visuomet verta patikrinti vazonėlių dugną. Rugpjūčio mėnesį vazonėlyje gali būti kiaušinėlių. Tad nereikėtų nustebti, jei lauke pastačius augalą, po kurio laiko gali atsirasti šliužų.
Kiaušinėlių galima parsivežti ir su kompostu ar mėšlu. Užsienyje rekomenduojama tose vietose, kur tiesiog atsitiktinai pamatoma šliužų, augalų apskritai nepirkti. Parsivežus augalų iš užsienio, būna rekomendacijų juos karantinuoti. Kada jie vežami masiškai, to karantinavimo nebelieka.
Žmonės pamiršta, kad augalus jie visų pirma turėtų pastatyti tokioje vietoje, kur nebūtų jokio susisiekimo su aplinka. Pirmiausia palaikyti augalą būtent ten, nors, pašnekovės žodžiais, tokia rekomendacija ne visuomet tinka praktikoje. Parsivežus, pavyzdžiui, palmę, kartais net fiziškai neįmanoma jos pastatyti izoliuotai ir gausiai palaisčius stebėti, kas darosi.
Augalą palaisčius, šliužai išlenda maitintis, tuomet didesnė tikimybė juos pamatyti. Bet jei sudėti tik kiaušinėliai, augalus reikėtų karantinuoti ilgiau, ne porą dienų.
Dažniausiai žmonės šliužus pastebi liepą-rugpjūtį, kai šie jau būna paaugę, 6–7 cm ilgio, piršto storio, jie poruojasi, ypač lietingomis dienomis.
Dažniausiai istorijos prasideda taip pat: „pamačiau vieną šliužą“. Paklausus, ką padarė, kad ir Belmonte gyvenančios moters, dauguma atsako, kad nepagalvojo, jog jis kenksmingas, pagailo, paliko, išmetė už tvoros. Dabar jau kviečia pagalbą. Parke jau tūkstančiai šliužų, dideliame plote juos išnaikinti labai sudėtinga, juolab, pavyzdžiui, parke, Belmonte, natūrali aplinka. Teko izoliuoti tik tos moters sodybą, kad į ją patektų kuo mažiau šliužų.
Pagrindinė klaida, anot mokslininkės, kad žmonės juos, užuot sunaikinę, išmeta. Pagal Invazinių rūšių įstatymą, reikia žinoti, kad invazines rūšis reikia naikinti, negali būti jokio gailesčio ar pagarbos šitai rūšiai. Tai be galo didelė problema, prisidedanti prie bioįvairovės naikinimo.
Jei šliužas nebūtų konkurentas, nesiveistų taip intensyviai, kiti šliužai prisitaikytų gamtoje, jis nėra superkenkėjas, tačiau tol, kol neateina į žmogaus valdas.
Naikinti – tik teisingai
Kaip juos naikinti? Pašnekovės žodžiais, jokios priemonės neveiks šimtu procentų, ypač jei naudojamos vieną sezoną. „Jei šliužų užsiveisė, turėsite su jais kovoti ne vienerius metus. Pakovojus porą metų juos galima sumažinti iki minimumo arba susitvarkyti visai, tik reikia mokėti tą daryti“, – paaiškino dr. G. Skujienė.
Šliužų kiaušinėliai – balti rutuliukai, nepermatomi, panašiai atrodo vynuoginių sraigių kiaušinėliai. Pagrindinis dalykas – pastebėjus juos, reikėtų būtinai sutraiškyti. Taip pat svarbu nepamiršti patikrinti vazonėlius sodyboje, drėgnas mulčas irgi puiki terpė veistis šliužams. Kartais kiemuose būna šiukšlynų, bet kartais tiesiog daug daiktų: akmenukų, keraminių figūrėlių, dekoratyvinių augalų. Visur gali būti tūkstančiai kiaušinėlių.
G. Skujienė pasakojo Bukiškyje, atėjus į teritoriją, kur sodybos, gyvenamieji namai, aptverta teritorija, nuskusta žolė, pridėta vazonėlių, gėlių, šliužų aptiko už teritorijos tvoros, ten, kur išmetama nupjauta žolė. Žmonės patys šliužams įrengia vietą, kur šie gali sėkmingai veistis, nors pačioje teritorijoje, atrodo, jiems nėra, kur gyventi.
Ispanijoje, Prancūzijoje kompostas dedamas į dėžes, kurios primena šiukšlių konteinerius, jos būtinai prispaustos prie žemės arba ant ratukų. Komposto dėžė sandari, nėra pakampėmis mėtoma nupjauta žolė, kad ten veistųsi šliužai.
Žolių, šiukšlių neturi likti, vazonėlius reikia pakilnoti, apžiūrėti. Radus šliužus, juos būtina sunaikinti: kas naudoja muiliną vandenį, kas druską, kas chemikalus.
Kartais atvažiavus į sodybą, matai, kad žolėje matyti išdegimų, reiškia savininkai druską pila tiesiai ant šliužo, jis suputoja, bet tuo kenkia ir sau, dirvožemis druskėja, o tai nėra gerai. Geriau juos surinkti vienoje vietoje, sunaikinti.
Vienas būdas – varinė juostelė, bandymai rodo, kad, jai esant, mažiau apgraužiami augai. Tačiau po kurio laiko žmonės skundėsi, kad šliužai peršliaužia net per ją. Tuomet atrado būdą, kad reikia dėti dvi varines juosteles vieną po kita, palikti tarpelį, gaunama varinė iškrova.
Yra specialūs dažai, kurių galima įsigyti, jie veikia net geriau nei varinė juostelė. Uždažius barjerą, šliužas bando šliaužti, bet nuslysta. Tokie dažai, kaip parodė mokslininkų tyrimas, veikė mėnesį, nors parašyta, kad veiks tris. Bet čia Lietuvos sąlygomis, nes drėgna.
Ūkininkai gali įsigyti moliuskocidų. Rezultatai rodo, kad sodo prekių parduotuvėse parduodami moliuskocidai, kurių veiklioji medžiaga geležies fosfatas, Lietuvos sąlygomis neveikia, šliužai neišnaikinami, nors tokios priemonės pakankamai daug kainuoja.
