Remontavo seną trobą
Prieš trylika metų atsikraustę į Aušros prosenelių statytą dviejų galų trobą nagingieji Perminai iš karto ėmėsi remontuoti vieną jos galą (kitame iki šiol gyvena moters seneliai), valyti senienomis apaugusį kiemą.
„Vyras triūsė namuose, o aš – aplink juos.
Tada ir susikasiau savo pirmąją lysvę – bandymų plotelį, kuriame galėčiau stebėti, kaip auga, dera daugiametės gėlės, apie kurias tuomet nieko neišmaniau.
Kažkaip net nepastebėjau, kad tų gėlynų kasmet vis daugėjo“, – kone bėgte rodydama savo kiemo grožybes greitakalbe bėrė žemaitė.
Geodezininkės specialybę turinti moteris nesigilina, iš kur ta jos aistra augalams.
Užaugo juk ant asfalto, bet vos tik įkrito į lysves, jose ėmė suktis lyg vijurkas.
Dabar jau trijų vaikų mama turi vieno hektaro ploto gėlyną, kurį vadina augynu, dar pusė tiek – kieme, viską prižiūri viena.
Medžio skulptūras drožinėja, inkilus meistrauja, net trinkeles, jei nori patobulinti aplinką, pati iškloja nelaukdama, kol tai padarys iš darbų užsieniuose sugrįžęs vyras.
Aušra moka naudotis visais statybininkų instrumentais, išskyrus suvirinimo aparatą. Jis – ateičiai.
„Krapštytis savo kieme, auginti gėles, stebėti jas – nuostabiausias dalykas žemėje.
Kasryt atsikėlusi bėgu, degu, lekiu, man viskas, kas susiję su augalais, yra įdomu. Tikiuosi, rankos nenusvirs ir tuo mėgausiuosi visą likusį gyvenimą“, – sakė Aušra.
Gėlyną prižiūri viena
Šiuo metu ji prižiūri per 1,5 tūkst. gėlių veislių. Ir ne knygose perskaityti ar kur nors išgirsti apie jas nori, o pati išsiaiškinti, ko kiekvienai reikia: kokios pusės, kokios kaimynystės, kas daro įtaką jų augumui.
„Tokie jau mes, žemaičiai, esame. Viskas – tik per savo kailį“, – šypsojosi moteris. Ji gal ir norėtų dar didesnio žemės ploto savo pomėgiui, bet tada jau nebespėtų viena pati visko aprėpti. Tektų samdytis pagalbininkų, o tuomet, įsitikinusi Aušra, širdies lysvėse liktų mažiau.
Tiesa, kartą per metus ji kviečiasi mamą, krikštamotę ir anytą, kad šeimos moterys padėtų nuravėti gėlynus ir kai kuriuos peržiemojusius augaliukus persodintų į vazonus, kurie perkeliami į šalia esančią pardavimo aikštelę.
Savas prekybos modelis
Aušra išplėtojo Lietuvoje tokį dar neįprastą daugiamečių gėlių prekybos modelį: šeimininkė pati pasitinka pas ją atvykusius pirkėjus, aprodo savo žydintį „hektarą“, o tada pirkėjai, jame išsirinkę augalus, įsigyja jų jau paruoštuose vazonėliuose.
„Kas tie keli lapeliai ar gumbeliai vazone, jei nematai, kas iš jų išaugs? – svarstė gėlininkė. – Taip pat svarbu, kad žmonės įsitikintų, jog augalai ne iš svetur atvežti, o mūsų klimato sąlygomis užaugę.“
Tarkime, skydelinė kraujažolė yra graži, nelepi gėlė. Pamatę ją pražydusią beveik visi atvykusieji jos užsigeidžia, o vazonėlyje į jos stiebą niekas net dėmesio neatkreiptų. Būna, kad šiuose gėlynuose pirkėjams apskritai susisuka galva, jie užsimano visko – daug spalvų ir žiedų, prašo šeimininkės patarimų ir Aušra jų nešykšti.
Lysvė – „nesąmonėms“
Žiemą, kai nereikia rūpintis gėlėmis, moteris tapo aliejiniais dažais. „Truputį prie meno aš, – šypsojosi Aušra. – Gal todėl gėlės man ir patinka. Tai savotiška kūryba – ieškoti, kaip, kur ir su kuo ryškiausiai atsiskleidžia jų grožis. Natūralus vanduo, net bičių spiečiai turi įtakos augalams. Ieškau ir atrandu, kas jiems patinka.“
Vienas naujausių jos eksperimentų – specialioje lysvėje, kurioje natūraliai auga pieva, įsodinti ką nors naują – rudbekiją, vanagutę, net šermukšnį – ir stebėti, ar prigis, kaip dauginsis.
„Ši lysvė bus skirta nesąmonėms, – mostelėjo į kokių 12 kv. metrų plotą. – Čia sodinsiu jurginus, miskantus, įvairius žolinius augalus, nes kai jie auga dideliame plote, toli vienas nuo kito, atrodo labai panašūs. Tik susodinus šalia matyti, kokie jie skirtingi. Tai irgi noriu parodyti žmonėms.“
Nesiskiria su radijo aparatu
Aušrai labiausiai patinka dideli augalai – sunkūs, masyvūs. Ji stebi gražuolį penstemoną – kaip jis žiemos, kaip dauginsis. Jei bus nelepus – taps populiariu augalu. Būtent atsparumas šiuo metu yra tas kriterijus, pagal kurį dauguma augalus renkasi, nes žmonės pritingi prieš žiemą juos iškasti ar dangstyti, ramstyti, visi nori „pasisodinti ir pamiršti“.
Bet priežiūros vis tiek reikia kiekvienam, tik gerokai mažiau, nei mano šios moters gėlynus išvydę lankytojai. Šiemet augalus pirmą kartą po žiemos Aušra laistė birželio pabaigoje, nors nei pavasaris, nei birželis pajūryje nebuvo lietingi.
Kaip ir kuo juos patręšia? „Tai darau kartą per metus. Jei pavasarį – azoto (lapams), kalio (šaknims), fosforo (žiedams) mišiniu, jei rudenį – azoto nereikia. Gal dar ir mano mėgstama muzika augalus gerai veikia“, – nusikvatojo Aušra, kuri kieme nesiskiria su „Makita“ radijo aparatu.
Trys mėgiausios jos gėlės?
Veronikūnas, žiognagė ir visi salieriniai-skėtiniai augalai.
