– Alpinariumai lietuvių kiemuose ar sodybose ilgą laiką buvo gana įprastas vaizdas, nors pats alpinariumas labiau suvoktas kaip akmenų krūva ir augalai tarp jų. Ar tai labiau tam tikro laikotarpio mada, ir kas ją lėmė, ar mes apskritai esame akmenų mėgėjai?
– Alpinariumų istorija prasidėjo kur kas anksčiau nei lietuviai pradėjo juos kurti savo soduose.
XIX a. pradžioje prasidėjo tikras botanikos klestėjimas. Į Angliją ir kitas Europos šalis buvo pradėta vežtį labai daug augalų iš egzotinių šalių. Buvo auginami ir kalnų, alpių augalai, tam specialiai kuriami akmenų sodai.
Pasak kai kurių šaltinių, pirmąjį tikrą alpinariumą Tirolyje, Austrijoje, 1875 metais sukūrė Antonas Jozefas Kerneris. Tai sodas kalnuose, daugiau nei 2000 metrų virš jūros lygio aukštyje.
Vėliau tokie sodai tapo labai populiarūs. Iš esmės alpinariumas yra dirbtinai sukurtas sodas, kuriame bandoma imituoti kalnų sąlygas tam, kad galėtų augti aukštikalnėms būdingi augalai. Tai – augalai, kilę iš Kaukazo, Pirėnų, Himalajų ar Andų kalnų.
Tokiems augalams reikalinga skurdi smėlio, akmenų danga ir labai nederlingas dirvožemis, saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta.
Lietuvą ši mada pasiekė gerokai vėliau: XX amžiaus antroje pusėje beveik kiekviename sode galėjai pamatyti kampelį su akmenimis, apsodintą augalais. Tikrasis alpinariumasi nėra vien tik sudėti akmenys, tai bendros ekosistemos kūrimas. Todėl buvo ir nelabai pavykusių bandymų.
Lietuviai nuo seno mėgsta akmenis: didelius riedulius, randamus laukuose, tikrai galime naudoti, kurdami sodo dizainą. Akmenys yra puikūs akcentai gėlynuose ir net atstoja sodo skulptūras. Šlaituotose vietovėse jie tampa labai dekoratyvia statybine medžiaga, apsaugančia nuo erozijos. Svarbiausia, kuriant sodą, yra pajausti esamą aplinką ir perkelti į savo kiemą pačius gražiausius gamtos akcentus. Akmenys, be abejo, yra natūrali ir labai įprasta detalė,bet jie turi organiškai įsilieti į sodą.
– Kokiais atvejais alpinariumas gali tapti natūralia sodo ar kiemo puošmena? Kokie augalai tinkami, apsisprendus įrengti alpinariumą?
– Jeigu gyvename uolėtuose kalnuose, kur labai skurdi augmenija, mažai drėgmės ir daug saulės, alpinariumas būtų natūrali supančios aplinkos dalis, tarsi kalnų peizažo gabalėlis, perkeltas į sodą ir maksimaliai dekoratyvus. Tuomet tai būtų kiemo puošmena. Augalus reikėtų rinktis tokius, kurie ištvertų sausras ir jiems nereikėtų labai derlingos dirvos. Tinka įvairūs šliaužiantys, neaukšti augalai, spygliuočiai.
– Kodėl geriausia kreiptis į specialistus, ir kada alpinariumas kiemo vaizdą gali išties sugadinti?
– Gero rezultato nebus, jeigu aklai bandysime kopijuoti kaimyno kiemą arba kažkur žurnale matytą vaizdą. Sodo dizainas turi būti kuriamas kaip vientisas paveikslas, kuris turi ryšį su jį supančia aplinka. Daugumoje Lietuvos vietų vyrauja lygumos, tai lietingas kraštas, daug vešlios žalumos. Jeigu tokiame žaliame, lygiame plote, supilsime akmenų krūvą ir apsodinsime žemais, sausrą mėgstančiais, augalais, koks bus bendras viso sodo vaizdas?
Kaip tai derės su šalia esančiu peizažu, dideliais medžiais už tvoros ar lietuviškais laukais bei pievomis? Manau, pasikalbėti su specialistais verta bet kuriuo atveju, ar norime alpinariumo, ar kito stiliaus sodo. Vėliau ir patiems galima tęsti sodo kūrimą, nes tas procesas niekada nesibaigs. Bet tikrai lengviau, kai kažkas padeda surasti kryptį.
– Kas lietuvių kiemuose keičia alpinariumus?
– Jau senokai alpinariumai užleido vietą labiau natūralistinio stiliaus želdynams, kurių atsiradimo istorija siekia praėjusio amžiaus vidurį ar net anksčiau. Šis želdinimo būdas yra paremtas moksliniais tyrimais ir gamtos stebėjimais, siekiant atkurti natūralias augalų bendrijas. Kuriant želdynus naudojamas vertikalus sluoksniavimas, kai visi sluoksniai atlieka savo funkciją.
Šio stiliaus populiarumą lėmė vyraujančios dizaino tendencijos pasikeitus žmonių gyvenimo būdui ir požiūriui į aplinką. Vertinamas tvarumas, ekologiški, gamtą tausojantys sprendiniai. Todėl dabar vyrauja natūralistinio stiliaus želdynai.
Kuriami ilgalaikiai gėlynai, naudojant daugiamečius augalus. Siekiama atkurti bioįvairovę, kuri leistų klestėti augalams ir gyvūnams, būtų draugiška ir patraukli žmogui. Sodas turi išlikti ir vizualiai patrauklus, kad mums neatrodytų tarsi apleistas laukas. Todėl tokie gamtiniai-natūralistiniai sodai kuriami laikantis dizaino principų, derinamos spalvos, formos, faktūros.
Kuriant tokio tipo gėlynus, svarbiausia yra atsižvelgti į augimvietės sąlygas ir parinkti būtent tai konkrečiai vietai tinkamus augalus. Tokiam želdynui reikia santykinai mažiau priežiūros, nes augalai klestės, jiems nereikės kurti ypatingų sąlygų, pavyzdžiui, pakeisti gruntą, įrengti laistymą, drenažą, sukurti šešėlį ir t. t.
Deja, ne visada įmanoma laikytis šių principų. Žmonės, nepaisydami esamų sąlygų, vis tiek nori žalios vejos ir madingų spalvotų gėlynų. Todėl daug kas kuria gėlynus iš tų pačių populiarių augalų, kuriuos matome garsiųjų dizainerių darbuose. Nėra blogų augalų (išskyrus invazinius), bet būna nevykę jų deriniai netinkamoje vietoje.
Aš palinkėčiau labiau įsijausti į esamą sklypo aplinką ir situaciją. Nekopijuoti to kas „ant bangos“, o kurti savo unikalų dizainą, kuris labiausiai tinka tai vietai ir labiausiai atspindi šeimininkų poreikius. Juk namai, o sodas yra namų dalis, pirmiausia turi būti patogūs, jaukūs. Dizainas, kuris labiausiai tinka konkrečiai vietai, niekada netaps moraliai pasenusiu ir nebemadingu. Geriau nesivaikyti madų, bet tendencijas, kurios atspindi laikmečio dvasią, reikėtų žinoti ir suprasti.
