Ėmėsi iššūkio
Nors įsikūrė kalnuotoje vietovėje, nedidelėje gyvenvietėje, kurioje maždaug puspenkto šimto žmonių, maža to, sklypai – skirtingame lygyje, o paviršius – akmuo, dar praėjusiais metais Laura su vyru Laurynu ryžosi įsirengti pakeltas lysves ir, kaip pavadino, ilgą vazonų eilę, primenančią tvorą, tuomet prisisodino įvairiausių daržovių ir gėlių.
Kaip pasakojo moteris, sklypas, iki jiems pradedant tvarkytis, buvo apleistas, apžėlęs krūmais, naujakuriai jame surado įbetonuotas metalines talpas lietaus vandeniui subėgti.
Užsiminusi vyrui, jog norėtų tokiame sudėtingame sklype pasodinti gėlių, ji nesitikėjo, jog šis, nors ir nėra linkęs meistrauti, išsyk sutiks imtis darbų.
Plano ilgai neatidėliojo. Viską gamino dviese: vežėsi lentas pakeltoms lysvėms, gruntą. Jos žodžiais, visi praleisti vasaros savaitgaliai išties atsipirko: ir dėl smagiai praleisto laiko, ir dėl malonumo kuriant savo daržą.
Nors prieš atsikraustant į Vokietiją, lietuviai įspėjo, kad čia netrūks lietaus, Laura pasakojo, kad jai, bent jau šią vasarą užtenka ir lietaus, ir saulės. Pavasaris taip pat buvo palankus: nuo gegužės pradžios Laura pomidorus jau augina lauke: jų turi keliolika veislių.
Žemės darbai – poilsiui
Laurai reikia žemės darbų, ji mėgsta ilsėtis tarp savo augalų. Kaimynai vokiečiai daržovių neaugina, nes tam gruntas išties netinka, nebent vazonuose kieme ar balkonuose, bet gėlės žydi kiekviename kieme.
„Įdėtas darbas ir išleisti pinigai niekada neatsipirks finansiškai, tačiau tai yra neįkainojamai malonus jausmas. Rudenį pasodinus šimtus tulpių, jau pavasarį, prasiskleisdamas kiekvienas žiedas, kelia nuotaiką ir palieka šypseną veide. Koks geras jausmas, kai ant pietų stalo puikuojasi salotų dubuo iš daržovių, kurias kruopščiai sėjai, laistei ir prižiūrėjai.
O kuomet grįžus namo po darbų, prie įėjimo pasitinka nuostabiomis spalvomis žydintys hortenzijų krūmai, tą sekundę supranti, kad tikrai vertėjo rudenį bėgioti su vazonais į sandėliuką, kad apsaugotum jas nuo žiemos šalčio. Tas geras jausmas nenuperkamas už jokius pinigus. Jis – susikuriamas“, – kalbėjo moteris.
Pradėjus tvarkyti apleistą kiemą vieni Lauros kaimynai pusmetrį atitraukė savo augalus, kad šie kuo mažiau užstotų saulę. Kiti – apgenėjo alyvas. Laura itin džiaugėsi draugiška bendruomene.
Lietuviai atvyko nemokėdami kalbos, tačiau sulaukė kaimynų palaikymo – šie gyrė jų pastangas išmokti vokiečių kalbą.
Lietuvių šeima namą įsigijo po dvejų metų, praleistų Vokietijoje. Pirkdami žinojo, kad du butai nuomojami, jie nuomojami ir dabar, o trečiąjį dėl židinio ir nuostabaus vaizdo pro lango, pasirinko patys.
Paskola, anot Lauros, nemaža, buvo pigesnių variantų, tačiau kituose apžiūrėtuose nebuvo net mažiausio kiemelio. Čia, kad ir nedidelis, bet yra.
Kaip ir Lietuvoje, maždaug prieš metus, NT Vokietijoje gerokai pabrango. Namo, kurį nusipirko, šiuo metu neįpirktų, kainos jau visiškai kitokios. Net senesni ir mažesni namai kainuoja gerokai daugiau nei prieš porą metų už būstą mokėjo lietuviai.
Žinoma, dažniausiai atvykę lietuviai būstą nuomojasi, tą daro ir daugelis vokiečių. Vokietija didelė, vietiniai neprisiriša prie vietos, o kur gyventi renkasi, atsižvelgdami į gautus darbo pasiūlymus.
