Gėles iš vazonų klaipėdietė perkelia į gėlyną. „Gėlės visą gyvenimą man yra svarbios. Esu kaimo mergaitė, gimiau ir užaugau Kartenoje. Mano mama turėjo gražų gėlyną, kuriame augo senovinės gėlės: ramunės, bijūnai, jurginai. Kartu tas gėles auginome.
Į šį daugiabutį atsikėliau 1992 metais. Apsigyvenau pirmame aukšte, o kieme, po langais, buvo tik statybinės šiukšlės. Su kaimyne jas išvalėme ir pasisodinome abi po laukinę rožę“, – pasakojo apie savo gėlyno pradžią ponia Virginija. Pirmosios rožės, anot pašnekovės, gerai prigijo, ėmė gražiai žydėti, augti, o tada po truputį prie jų moterys ėmė sodinti daugiau gėlių.
Dabar ponia Virginija yra jau garbaus amžiaus senjorė, tačiau gėlėms po langais laiko atrasdavo ir tada, kai dirbo prekyboje, bufete.
„Visada rasdavau laiko gėlėms“, – sako ponia Virginija, kurios puoselėjamas gėlynas dabar tęsiasi palei visą namą.
Gėlyno centre auga hortenzija. Pašnekovė ją meiliai nuotaka vadina, pasakoja, kaip augalas keičia net tris spalvas – nuo baltos iki raudonos. Šalia hortenzijos gražiai žydėjo lelijos, o dabar žiedais džiugina raganės.
„Mano kaimynė, draugė, su kuria gėlyną pradėjome, anksti mirė, bet kitos kaimynės taip pat vis pasodina ką nors. Aš gėlyną apeinu kiekvieną dieną, nes gėlėms reikia dėmesio, aš jas ir pakalbinu, ir nukarpau nužydėjusias. Kiekvienas augalas, kiekvienas akmenėlis čia mano nuglostytas“, – pasakojo ponia Virginija.
Žiemą, kai gėlyną paslepia sniegas ir tamsa, ponia Virginija sakė savo dėmesiu ir meile anūkus lepinanti. „Jie – tokie pat kaip gėlės“, – meiliai apie vaikus atsiliepia klaipėdietė.
