Gyvenamasis namas šiame sklype kadaise sudegė. Jo vietoje dabar – pasisėdėjimui skirta aikštelė. Išvaliusi nuodėgulius, iškirtusi krūmynus, nupjovusi žolę, moteris iš Vilniaus kurį laiką į šią vietą važinėjo savaitgaliais, o praeitais ir šiais metais surengė vaikų stovyklas, kuriose atvykusius iš Vilniaus ir kitų rajonų stovyklautojus moko turizmo pradžiamokslio. Šių metų liepos mėnesio stovykla vadinasi „Žaliojo žygio akademija“.
Nupirko iš skelbimo, net gyvai nemačiusi
Sodybos įsigijimo istorija kartu ir labai paprasta, ir keistoka. Sondra pasakoja, kad seniai svajojo įsigyti sodybą, kuriai kėlė tam tikrus reikalavimus – šalia turėjo būti vandens telkinys, šiek tiek žemės ir kad kaimynai nesitrintų šonais. Pradžioje bandžiusi ieškoti Švenčionių rajone. Nepasisekė. Jeigu šalia būdavo bent koks vandens telkinys, kainos būdavo kosminės. Kartą atsidariusi skelbimą apie parduodamą sodybą, Sondra pamatė nuotraukas ir iš karto nusprendė: „Ji – mano“.
Anot stovyklų ir kitų neformalių veiklų organizatorės, ta aplinkybė, kad sklype nėra gyvenamojo namo, jai neatrodė svarbi. Skelbime buvo nurodyta, kad yra pirtelė su 1 ha žemės bei tvenkinys. Pažiūrėjusi į nuotraukas, Sondra pamatė – sodas yra, pastatų yra, miškelis netoliese taip pat yra, o kaimynai už kelių šimtų metrų.
Ėmė taip ir praktiškai vien iš skelbimo nusipirko sodybą, sumokėdama avansą. Pažiūrėti sodybos į vietą Sondra atvyko po keleto dienų. Pamatė nekokį vaizdelį – sodyba buvo žolėmis apžėlusi.
Tačiau ne tai rūpėjo – svarbu buvo, kad už 5 km yra Obelių miestelis, į kurį atvyksta autobusai iš Vilniaus, yra tvenkinys prie sodybos ir netoliese – upė Kriauna, platūs laukai ir netoli miškinga vietovė. Svarbu atrodė ir tai, kad Obeliuose yra Laisvės kovų istorijos muziejus, kuriame pateikiama informacija apie savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę, kas atrodė idėjiškai artima ir brangu.
Šimtametėje sodyboje – „naminukas“, miško žvėrys ir kitos staigmenos
Nusipirkusi sodybą, moteris ėmė domėtis ir jos istorija. Jai – 102 metai. Keliolika metų šis sklypas su statiniais priklausė gal garbaus amžiaus porai, kurie labai rūpinosi sodyba, augino įvairius augalus, bites, puoselėjo aplinką. Prieš įvedant eurą, jie sodybą pardavė, nes dėl amžiaus nebepajėgė ja rūpintis. Pirkėjas galimai tikėjosi pasipelnyti ir perparduoti sodybą brangiau. Pirko, kai viskas toje vietoje atrodė gražu, tačiau nepagalvojo, kad tokiam grožiui sukurti reikia skirti laiko ir priežiūros.
Neprižiūrimoje sodyboje viskas ėmė pelkėti, skęsti žolėse. Dar ir namas sudegė. Tad tokią nualintą sodybą pardavė žemių supirkėjams, o jau iš jų nusipirko Sondra su dukra Medeina ir iš karto ėmėsi šabakštynų ir griuvėsių valymo darbų. Moteris sakė susidūrusi ir su čia gyvenančiu „naminuku“, kuris iš pradžių buvęs piktas, o dabar sodybą saugo.
Šeimininkė jį praminė Lizdeika. Kad neiškirstų seno sodo, ji pasiūlė nupirkti 1,5 ha žemės vietoje skelbto 1 ha, o netrukus tapo ir 3,5 ha žemės sklypo savininke. Dabar jai priklauso ir, kaip žmonės kalba, šventas gojelis ant nedidelės kalvos. Spėliojama, kad ten galėjo būti senovinė šventvietė, o pakasinėjus, dar nežinia, kokių radinių galima rasti.
Sondra atvykdavo čia beveik kiekvieną savaitgalį, jeigu tik ne varžybose ar seminaruose. Žiemą vaizdo kameros yra nufilmavę po kiemą vaikštančius elnius, briedžius, stirnas, teko netoliese pamatyti lapes, kiškius ar kiaunių ir usūrinių šunų pėdsakus...
Planuoja pasirodymus su šunimis
Sondra – pagal išsilavinimą biologijos mokytoja, šiuo metu dirbanti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre ir vedanti užsiėmimus jauniesiems gamtininkams bei galbūt būsimiems kinologams. Ji yra profesionali šunų dresuotoja, kinologijos sporto (šokių su šunimis kategorijoje) teisėja.
Praeitais metais Velykalnyje, Rokiškio miesto 522 gimtadienio šventėje Rokiškio krašto visuomenei buvo pristatyta kinologinio sporto šaka -„Šokiai su šunimis“. Varžybose dalyvavo svečių iš Estijos, Latvijos. Jau yra suplanuota „Šokius su šunimis“ parodyti Obeliuose – tai turėtų įvykti rugsėjo 10 d. Su mišrūnu šunimi Margiu Sondra ruošiasi pasirodyti Europos šokių su šunimis čempionate Štutgarte (Vokietija). Kadangi šuo nėra veislinis, dalyvauti Pasaulio čempionatuose jis negali.
„Žaliojo žygio akademijoje“ mokomasi būti turistais, nutolusiais nuo civilizacijos
Stovyklas gamtos ir gyvūnų mylėtoja iš Vilniaus rengia nuo 2005 metų. Iš pradžių – Neformaliojo švietimo centre, o dabar – kaip VšĮ „Gamtos takais“ atstovė. Stovyklos „Žaliojo žygio akademija“ tikslas – išmokyti turizmo pradžiamokslio, kuris padėtų išgyventi gamtoje be šiuolaikinių patogumų. Stovykla Andriūnų kaime šiemet prasidėjo liepos 7 d. ir baigėsi liepos 13 d. Stovyklautojai 12 vaikų (daugiausia iš Vilniaus krašto ir vienas iš Zarasų) nuo 9 iki 14 metų bei 3 vadovai.
Vaikai nakvoja palapinėse, valgį verda ant laužo, mokosi, kaip jį užkurti, kaip orientuotis pagal kompasą, iš gamtinių medžiagų pasidaryti palapines, plaukti baidarėmis, kanojomis, pripučiamais laiveliais.
Taip pat – jie rungtyniauja estafetėse, vakaroja prie laužo, maudosi tvenkinyje. Buvęs ir „miško madų“ žaidimas, kur teko pasirūpinti aprėdais ar papuošalais iš gamtinių medžiagų – lapų, žolių, gėlių ir pan. Yra ir savitas taikinys šaudymui iš strėlių – šieno kupeta, pastatyta ant didžiulio kelmo. Tarp stovyklautojų – ir mergina iš Ukrainos bei vaikinukas iš Baltarusijos, kurio tėvai – rezistentai.
Pradėję stovyklauti, dažniausiai sugrįžta ir vėliau
Rugpjūčio 15–20 d. numatoma stovykla vyresniems ir labiau patyrusiems jaunuoliams nuo 12 iki 18 metų – „Upių klajūnai“. Šie stovyklautojai sodyboje neužsibus. Numatoma baidarėmis plaukti Kriaunos upe, po to – per Sartų ežerą, o tada pasukti į Šventąją. Stovyklos pagal sudėtingumą ir amžių skirstomos į dienines, turistines bei „Upių klajūnus“.
Pasak Sondros, pirmoji jos vadovaujama stovykla prasidėjo nuo bendraminčių vaikų, o dauguma Andriūnų kaime praeitais metais atostogavusių vaikų šią stovyklą pasirinko ir šiemet. Kai kurie Sondros stovyklas lankantys vaikai užaugę patys tampa stovyklų vadovais.
