Maldos namai iš dvaro likučių Išlauže buvo pastatyti beveik prieš 90 metų, o buvusi parko teritorija jau seniai virtusi laukinėmis pievomis. Dėl šių istorinių aplinkybių V.Sikorskas nutarė pabandyti iki tol tik žuvų auginimo tradicijomis garsėjančiame miestelyje atgaivinti ir senąsias dvaro tradicijas, suburti vietos bendruomenę ne tik bendrai maldai, bet ir bažnyčiai bei jos prieigoms atnaujinti.
„Pirmas dalykas, kurį norėjau padaryti, – atskirti mirusiųjų miestą nuo gyvųjų, mat šalia bažnyčios esančios kapinės tik kunigui tinka ir patinka, o štai jaunavedžiams jų svarbiausią gyvenimo dieną nesinori patekti į vieną spūstį su laidojimo procesija. O taip atsitikdavo, kai tekdavo laikyti mišias už mirusįjį, o ant slenksčio laiminga pora laukdavo savo eilės duoti santuokos priesaiką.
Todėl važinėjau po Lietuvą ir ieškojau tujų veislės, kuri labiausiai tiktų kapinių tvorai suformuoti“, – pasakojo V.Sikorskas.
Prieš dvejus metus jis ėmėsi ir bažnyčios remonto. Su vietiniu jaunimu skuto sovietmečiu aliejiniais dažais nutepliotas sienas, senas medines, jau ir pelėsio paveiktas grindis pakeitė granito plokštėmis, prieš tai pasirūpinęs jų šildymo sistema.
Išlaužo moterys su savo vaikais atnaujino ir pusamžį remonto neregėjusius suolus.
„Net didysis altorius sulaukė savo atgimimo, labai atidžiai ir atsakingai rinkome jam spalvas, ornamentus, čia neapsiėjome be profesionalios dekoratorės Rasos Puišienės pagalbos“, – sakė kunigas, ir pats turintis bažnyčios puošybos patirties, – septynerius metus Prancūzijos vienuolyne jis buvo atsakingas už gėlių auginimą ir altoriaus estetiką, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas ten pat dėstė ir bažnytinio meno istoriją.
Tačiau Išlauže kunigas labiausiai džiaugėsi po trisdešimties metų vėl suskambėjusiais vargonais, prie kurių dažnai sėda jis pats.
V.Sikorsko išjudinta miestelio bendruomenė vis tvirtėjo, ir tai tik dar labiau įkvėpė sielų ganytoją nesustoti. Užvėręs bažnyčios duris jis ėmėsi jos teritorijos – nešienautas pievas išlygino, pasitaręs su kraštovaizdžio specialistais Vokietijoje užsakė keturių rūšių vejos sėklų. Išbarsčius dešimt maišų šio gėrio kunigo akis jau po mėnesio džiaugėsi sužaliavusiu kilimu aplink bažnyčią, o širdis kuždėjo: reikia dar daugiau.
Kone atsitiktinai išgirdęs apie Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skelbiamą konkursą per porą dienų su Išlauže gyvenančia želdintoja Akvile Poškute parengė brėžinius, detalius apželdinimo planus, vėliau juos patobulino ir laimėjo konkursą – parkui aplink bažnyčią įrengti jiems buvo skirta daugiau nei 92 tūkst. eurų.
„Visada svajojau gyventi gražioje gyvenvietėje, kur stovėtų koks nors senas dvarelis su šalia augančiomis alyvomis, tačiau vyro gimtajame Išlauže nieko panašaus neradau. O ir tada, daugiau nei prieš dešimt metų, buvau per daug užsiėmusi savo verslo – interjero dizaino studijos – kūrimu, tad į kaimą grįždavau tik pernakvoti“, – į pokalbį įsitraukė viena aktyviausių gyvenvietės atgimimo iniciatorių dizainerė Kristina Grybaitė-Rajunčienė.
Moteris juokiasi prisiminusi, kaip netikėtai užsidegė idėja garsinti Išlaužą. Įsigiję čia namą juodu su sutuoktiniu Antanu užsuko pas seniūną Tomą Skrupską aptarti kažkokio su pirkiniu susijusio reikalo, tačiau pagavusi malonaus bendravimo emociją ji nė pati nepajuto, kaip pasisiūlė rožėmis apsodinti neseniai seniūnijos kiemelyje pastatytą Švč.Mergelės Marijos skulptūrą.
„Nežinau, kaip ta mintis šovė į galvą, bet ji buvo tokia nuoširdi, kad tiesiog išsprūdo. Tiesa, vėliau pradėjau svarstyti, kad gal be reikalo pasišoviau kažką daryti, gal taip negalima – tiesiog imti ir puošti kiemą, kuris man nepriklauso, svarsčiau, gal yra sudėtingesni keliai, oficialūs prašymai paremti seniūniją“, – prisiminė Kristina, rožių iniciatyvą kuriam laikui atidėjusi.
O tada susipažino su kunigu V.Sikorsku, ir prasidėjo.
„Tarsi praregėjau: juk viską apie ką svajojau, turiu šalia namų – ir buvusį dvarą, ir galbūt būsimą parką, mačiau, kaip kunigas stengiasi puoselėti ne tik šiltus santykius su parapijiečiais, bet ir puošti miestelį. Negalėjau neprisidėti. Mintis, kad vos 700 gyventojų turintis Išlaužas gali tapti traukos centru kitiems miestams, net ir Kaunui, mane tiesiog užvaldė“, – greitakalbe emocijas liejo interjero dizainerė.
Moteris, gebanti ne tik savo pavyzdžiu, bet ir realiais darbais užkrėsti aplinkinius, pirmiausia savo idėja pasidalijo su kolegėmis. Išstudijavusi buvusio dvaro teritoriją ir išlikusias archyvines nuotraukas ji sumanė parengti vizualizacijas, kaip galėtų atrodyti Išlaužo bažnyčia su parku aplink ją.
Keturios studijos „Kristinos interjerai“ darbuotojos visą savaitę skyrė šiam darbui. Kai jis buvo baigtas, sukurtomis vizualizacijomis kūrėja pasidalijo su kunigu.
„Tai, ką pamačiau, pranoko mano svajones, – neslėpė dėkingumo V.Sikorskas. – Suprantu, jog tas grožis niekaip nesutilps į gautus devyniasdešimt tūkstančių eurų, bet tikėti, kad taip kada nors atrodys Išlaužo Dievo dvaras, labai gera. O žinant Kristiną tuo net galima patikėti.“
Kunigas pasakojo, kaip surinkęs keturis tūkstančius eurų ketino pakeisti bažnyčios duris naujomis, o tai išgirdusi jo kaimynė K.Grybaitė-Rajunčienė sugalvojo, kad durų reikia ypatingų, ir savo feisbuko paskyroje pakvietė sekėjus aukoti durims, kurias sukurtų žinomas, ne vieną Lietuvos bažnyčią savo darbais papuošęs skulptorius Henrikas Ratautas.
„Dabar turėsime išskirtinį meno kūrinį iš ąžuolo, kuriam jau turime per penkiolika tūkstančių eurų“, – džiaugėsi parapijos šeimininkas.
Per tūkstantį eurų K.Grybaitė-Rajunčienė surinko ir jau minėtam seniūnijos rožynui. Lenkijoje (nes perpus pigesnės) užsakė 80 rožių, už likusius nupirko 40 katžolių krūmų, keliasdešimt burbulinių tujų ir praėjusį mėnesį visa tai su išlaužiečiais pasodino.
„Toks geras apšilimas išėjo prieš didžiojo parko įkūrimą“, – nusišypsojo kunigas. Parko, kuris jam primintų Prancūziją, be jokios modernios interpretacijos.
