Ministerija nori tvarkos
Pagal priimtą Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinąjį įstatymą gyventojams ir ūkio subjektams suteikiama galimybė įteisinti naudojamus, tačiau neįregistruotus ar nelegaliai įrengtus požeminio vandens gręžinius be jokių sankcijų ir atsakomybės.
Gręžinio įteisinimo procedūras jau galima atlikti, ir ši tvarka galios trejetą metų – iki 2025 m. gegužės 1 dienos.
Iki laikinojo įstatymo įsigaliojimo nelegalaus gręžinio savininkui Aplinkos apsaugos departamento atstovai galėdavo išrašyti baudą. Jos suma prilygdavo dešimt kartų padidintam mokesčiui už valstybinių gamtos išteklių išgavimą be leidimo. Mokesčio padidintu tarifu nereikėdavo mokėti tik už individualiam naudojimui išgautą vandenį.
Nuo šių metų gegužės suteikiama galimybė įsiteisinti gręžinius pateikus savivaldybei paraišką ir sumokėjus vienkartinę gręžinio įteisinimo įmoką.
Pasak Aplinkos ministerijos, įsiteisinus gręžinius gauti leidimo nereikės namų ūkiams (šeimoms), išgaunančioms mažiau kaip 10 kub. metrų gėlo požeminio vandens per parą, o ūkininkams – mažiau kaip 100 kub. metrų gėlo požeminio vandens per parą. Nustatant šį kiekį skaičiuojamas metinis suvartojimo vidurkis. Naudojant įstatymu leidžiamą vandens kiekį nebūtini ir vandens skaitikliai.
Aplinkos ministerija teigia, kad savivaldybės ar jų kontroliuojamos vandens įmonės perims tik tuos gręžinius, iš kurių vandenį gauna daugiau nei 50 gyventojų, kai tokie gręžiniai įrengti savivaldybės viešojoje geriamojo vandens tiekimo teritorijoje. Tai nepalies gręžinių, iš kurių išgaunamas požeminis vanduo, skirtas naudotis individualiai.
Vertinama prieštaringai
Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų asociacijos prezidentės patarėjas daktaras Gediminas Rainys teigia, kad su beatodairiška plėtra ir „adatų“ vandens gręžiniams prismaigstymu buvo kiek prasilenkta.
„Sklypų kvartalizacija, lokalių trasų ar nuotekų tinklų įrengimas – būtų padėję išvengti biurokratinės painiavos, – sako G.Rainys. – Tie nedidukai tinklai nebūtinai turėtų būti valdomi iš centrinės vandentvarkos įmonės būstinės, nutolusios už kelių ar keliolikos kilometrų“.
„Pagal naujausius statistinius duomenis tik Vilnius auga gyventojų skaičiumi, tad šiam regionui turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys“, – minėjo ekspertas.
Jam iš dalies pritaria ir „Šiaulių vandenų“ direktorius Jonas Matkevičius: individualūs gręžiniai neturėtų būti įteisinti, jei šalia eina trasos. Tuo tarpu „Skuodo vandenų“ vadovas Hubertas Valbasas teigia, kad jau dabar remiantis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros specialiaisiais planais, leidimai nebus išduodami viešosiose vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijose.
Skuodiškiui antrina ir „Širvintų vandenų“ direktorė Lina Dambrauskienė: per pastaruosius 14 metų niekada nesame išdavę techninių sąlygų gręžiniui, jei ten yra mūsų vandentiekis.
Gyventojai jau raminami
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius pabrėžia, kad leidimai įsirengti naujus gręžinius įmonėms ir gyventojams ten, kur geriamojo vandens tinklai nutiesti arba planuojami tiesti, tikrai netoleruotinas. Visgi šioje kiek neapibrėžtoje situacijoje B. Miežutavičius ramina gyventojus ir tikisi, kad savivaldybės, kurioms ir pavesta spręsti jau įrengtų gręžinių teisinius registravimo klausimus, bus teisingos savo gyventojams.
„Laikinasis įstatymas dėl Geriamojo vandens gręžinių įteisinimo buvo priimtas pirmiausia tam, kad būtų suteiktas 3 metų laikotarpis profesionaliems geriamojo vandens tiekėjams įteisinti ir teisiškai registruoti visus geriamojo vandens gręžinius, perimtus iš įmonių ir privačių asmenų, kurie dešimtmečius tiekė geriamąjį vandenį neturėdami tam licencijų ir, žinoma, ignoruodami mokesčius už gamtos išteklius“, – dėstė LVTA vadovas.
„Taip jau atsitiko, kad pats gyvenimas padiktavo profesionaliems tiekėjams perimti „nugyventus“ gręžinius ir visą infrastruktūrą tam, kad žmonėms mažose gyvenvietėse centralizuotas geriamojo vandens tiekimas nenutrūktų, – sakė B.Miežutavičius. – Paminėtas pasakymas „nugyventus“ reiškia, kad perimami ne tik gręžiniai, bet ir visa vandens tiekimo infrastruktūra. O ji paprastai būna labai prastos techninės būklės ir dažniausiai net be techninės dokumentacijos“.
Pasak jo, įmonėms reikia nemažai laiko gręžinių įregistravimui, atnaujinimui, išgaunamo vandens apskaitos sutvarkymui ir teisingam mokesčio sumokėjimui valstybei už gamtos išteklių (vandens) išgavimą. LVTA nuomone, tai pavėlavęs, bet teisingas sprendimas.
„Tuo pačiu reikia pripažinti, kad per pastaruosius 30 metų vandens tiekėjai daug kur neturėjo galimybių centralizuotai tiekti vandens besikuriantiems gyventojams, todėl savivaldybės suteikė teisę įsirengti individualius gręžinius ir apsirūpinti geriamuoju vandeniu“, – sakė LVTA prezidentas.
Masiškai plečiantis individualių namų statyboms, ne visi gyventojai ar bendrovės įrenginėjančios gręžinius reikiamai sutvarkė ir gręžinių teisinę registraciją. Suteikti galimybes registruoti jau egzistuojančius kažkada įsirengtus geriamojo vandens gręžinius įstatymais pavesta savivaldybėms.
„Reikia tikėtis, kad tokių gręžinių registracijos klausimai bus sprendžiami tenkinant gyventojų lūkesčius“, – pataria B.Miežutavičius.
Kita vertus, dabartinio karo fone ir netylant diskusijoms dėl privalomų slėptuvių statybos, nereiktų pamiršti, kad individualus teisingai eksploatuojamas gręžinys yra didelė vertybė.
LVTA vadovas taip pat teigė, kad bendra intencija suregistruoti visus gręžinius yra gera, ir tai jau senai reikėjo padaryti. Taip pat nereiktų pamiršti, kad Lietuvoje vis dar likę geriamojo vandens gręžinių, kurie dešimtmečius „niekam nepriklauso“, kaip pavyzdžiui, buvusių sovietinių kolūkių geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros liekanos.
„Būtina grįžti prie šių reikalų. Tai labai rimtas aplinkosaugos klausimas. Apleistas giluminis vandens gręžinys yra potencialus požeminių geriamojo vandens horizontų taršos šaltinis. Būtina pabaigti pradėtus bešeimininkių gręžinių likvidavimo darbus“, – reziumano B.Miežutavičius.
