Galima pagalvoti, kad čia gyvena kraštovaizdžio dizaineris, bet iš tokios minties ponia Laima tik juokiasi – jokių mokslų ji nebaigusi, esanti savamokslė, o tvarkos ir švaros jausmas išugdytas nuo mažumės. Negana, kad ji puošia namo, kuriame gyvena, kiemą, tai dar ir žmonėms tvarkyti aplinką padeda.
Tik nenoromis juodupietė išsitarė – prie daugiabučio augančio grožio tik pusė buvusio darbo belikę. Nebesijaučia moteris už savo pastangas vertinama, pyksta ant šuniukų bei kačiukų šeimininkų, kurie leidžia savo augintiniams gėlynuose „ganytis“ bei dar pabumba, kad nieko čia stengtis nereikia, viskas be reikalo ir „nieko gero“...
„Rokiškio Sirena“ pakalbino Laimą Pikūnienę apie jos pomėgius bei ją pačią. Įdomu, kuo gyvena žmogus, kuris tiek daug širdies įdeda į aplinkos kūrimą.
– Nuo kada gyvenate Juodupėje?
– Juodupėje esu nuo 1974 metų, o šiame name gyvenu virš 40 metų.
– Kaip manote, iš kur pas Jus toks noras tvarkyti bei gražinti aplinką?
– Manau, tai atėjo nuo mažumės, iš šeimos. Šeimoje mes užaugome šeši vaikai. Mūsų šeimoje visi esame tvarkingi žmonės. Man netvarka nepatinka – jei kur pamatau šiukšlę ar kažką ne taip padėtą, einu ir tvarkau, pakelsiu šiukšlę, nors ji ir ne po akim, kol tik galiu.
– Kur Jūsų gimtinė?
– Kaip mamytė sakė, mano tėviškė yra Bajorai, bet nuo pirmos iki aštuntos klasės aš augau internate. Mes trys vaikai užaugome internate, kiti liko šeimoje. Taip nutiko tikrai ne dėl to, kad tėvai gėrė – jie buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės, bet jiems buvo sunku mus šešis auginti. Dabar jau šešeri metai, kaip mamytės nebeturiu... Tėčio apskritai nelabai atsimenu.
Internate man nebuvo blogai – buvau pavyzdingiausia iš klasės, mūsų kambarys, kuriame gyvenome daugiau ne dešimt mergaičių, buvo tvarkingiausias. Suprantu, kad apie internatus ir ten augusius vaikus kalbama visaip. Žinoma, ten būdavo įvairių vaikų...
Mus aprūpindavo drabužiais, maistu, mokslo priemonėmis. Dažniausiai namo neparvažiuodavau ir internate likdavau savaitgaliais. Tokiais atvejais eidavau pas auklėtoją į namus, padėdavau jai, o ji man už tai atsilygindavo meile ir pagarba.
– Dabar pati turiu tris sūnus, kurie taip pat yra darbštūs, tvarkingi, dirba užsieniuose. Gyvenu 22 metus viena. Su vyru dėl jo gėrimo išsiskyrėme, bet dėl to nesigailiu, džiaugiuosi, kad veiklos turiu, esu reikalinga. Moku daug ką – pinu, mezgu, neriu, siūnu, betonuoju, tinkuoju, dažau...
Viską pabandau ir darau tol, kol pavyksta. Nesibaidau jokių darbų, nors mano nugara ir nesveika. Va, dabar turiu pabaigti savo daržą susitvarkyti, dar pas žmogų vienas darbelis liko nepabaigtas, – skubėjo viską išpasakoti Laima, kuri dabar jau pensininkė.
– Ar visada mėgote tvarkyti ir gražinti aplinką, auginti gėles?
– Man visada patiko gėlės, gamta. Kai turėjau darbą, negalvojau apie aplinkos tvarkymą, nors darže ir turėjau daug gėlių pasisodinus. Kai tapau bedarbe, pradėjau namo aplinka rūpintis. Akmenis, kuriuos matote prie namo, rinkau pakelėse, susivežiojau juos dviračiu.
Už aplinkos tvarkymą esu gavusi keturias padėkas. Dėkojo seniūnija, miestelio bendruomenė. Dabar dažnai dėkoja žmonės, kuriems padedu susitvarkyti aplinką prie namų. Buvau išvykusi iš Juodupės kitur padėti tvarkyti gėlynus, o dabar Juodupėje padedu vienam žmogui.
Kaip tuos gėlynus prižiūrėti, akmenukus sudėlioti, internete ir knygose nežiūriu – čia visos mano mintys iš galvos, man tik norisi, kad būtų ne taip, kaip pas visus. Idėjų pas mane pilna. Būna, kad pastebiu pas kitus padaryta panašiai, kaip mano. Galvoju, gal kopijuoja.
Anksčiau labiau viską daryti norėjau, dabar nebe taip... Niekas nepadeda. Šluoju, laiptines plaunu, aplinką tvarkau viena. Vasarą kyla problema dėl laistymo. Norėtųsi pagalbos žolę pjaunant ar vandens atnešant.
– Iš kur akmenys Jūsų gėlynuose? Jie tokie skirtingi, dera tarpusavyje...
– Kam liga alkoholis, o man – akmenai. Daugiausia mano vežta nuo Lukštų kelio, kiti iš miško, iš ūkininkų ariamų dirvonų.
Randu kur lauko pakrašty ir per kelis kartus dviračiu susivežioju. Šituose gėlynuose kiekvienas akmenukas mano iščiupinėtas. Belikusi tik pusė to, kas buvo anksčiau. Dabar mane ir vaikai bara, sako: „Ko čia su akmenais duodies?“ Mažinu po truputį...
– Sakote, kai dirbote, tokio didelio pomėgio „akmenams“ nebuvę. Kuo dirbote, ką veikėte anksčiau gyvenime?
– Dirbau Juodupėje audimo fabrike „Nemunas“. Mokėjau keturias specialybes. Labai mylėjau savo darbą, gaudavau padėkas. Būdavo, kad prašydavau viršininko leisti dirbti šeštadienį. Ten atėjau dirbti nepilnametė. Tuo metu labai reikėjo sukimo įrengimų operatorių. Galvojau, kad nepadirbsiu – negalėsiu dėl triukšmo, bet pabandžiau ir patiko, nors darbas sunkus.
– Ar augalus prie savo daugiabučio perkate pati? Iš kur?
– Viską pirkau savo lėšomis – ir augalus, ir žemę, ir visa kita. Žemės važiuoju į mišką parsivežti. Augalus pirkau kartais iš turgaus, kitąsyk – atvežtus pas mus į vietą. Stengiausi, kad augalai būtų daugiamečiai. Medienos prašiau žmonių dovanoti ar parduoti, kankorėžių prisirenku. Kelmai iš tų laikų, kai vyrai atvežė iš seniūnijos. Tai samanų, tai kempinių atsivežu iš miško.
– Iš kur semiatės aplinkos tvarkymo idėjų?
– Viskas iš mano galvos, esu savamokslė.
– Ar prižiūrėti gėlynus, ypač vasarą, užima daug laiko?
– Kiekvieną rytą atsikeliu ir pradedu po darželį kapstinėtis, neleidžiu žolei užaugti. Kai savo namuose susitvarkau, pas kitus dirbu. Daržą turiu, dar ir tą prižiūriu.
– Ar pastebite, kad žmonės praeidami gėrisi Jūsų gėlynais?
– Visaip būna. Esu su žmonėm ir susipykusi – pasakiusi, kam šunis palaidus po darželį bėgioti išleidžia, paprašiau susirinkti fekalijas. Man pikta, kad žmonės negerbia kitų darbo.
Dabar būna, kad šuniukus pro mano gėlynus ant rankų nešasi, o po to į pievą paleidžia, bet juk ir ten žolę pjauna seniūnijos darbininkai, kurie turi per visa tai vaikščioti.
