Kurkliai – svirplinių šeimos vabzdžiai, galintys užaugti iki maždaug 6 cm ilgio. Iš pažiūros jie panašūs į vandenyje gyvenančius vėžius – visas kūnas šarvuotas, ant galvos styro „antenos“, stambios priekinės kojos panašios į žnyples (o iš tiesų pritaikytos rausti urvus po žeme).
Nors pagrindinis kurklių maistas – sliekai, lervos ir įvairūs vabzdžiai, jie minta ir augalų dalimis, kurių randa po žeme rausdami tunelius. Jei gražiai žaliavęs augalas netikėtai suvysta, o trūktelėjus lengvai išsirauna, atrodo tarsi nukirptas ir nebeturi šaknų, vadinasi, pasidarbavo kurklys.
Sakoma, jog ten, kur gyvena kurmiai, kurklių paprastai nebūna, tačiau ne visi sodininkai tam pritaria, pavyzdžių apstu ir kitokių.
Feisbuko daržininkų ir sodininkų grupėse – daugybė patarimų, kaip kovoti su šiais niokotojais.
Alytaus rajone gyvenanti Asta Tubelevičienė šiuos daržo žudikus gaudo su pačios pasiruoštu tirpalu. 10 litrų vandens ištirpina 30–50 ml indų ploviklio „Fairy“ (arba kito skalbikilo). Tuomet darže ar sode susiradusi piršto storio skylutes ir šalia jų sukeltus žemės kauburėlius į tas landas pila atskiestą ploviklį, o po poros minučių kurkliai išropoja į paviršių, tada moteris juos surenka žirklėmis.
Aldona iš Anykščių su lrytas.lt skaitytojais pasidalijo net vaizdo pamokėle: per dieną tokiu būdu ji surinko net keliasdešimt kenkėjų.
Kiti daržininkai į kurklių urvelius pridėlioja jauko – iš sumaltų kiaušinio lukštų ir aliejaus suminkytų kukulių. „Neišmetame nė vieno kiaušinio lukšto, malame su sena mėsmale, į gautus maltus lukštus pripilame pigesnio aliejaus, kad sudrėktų ir sėjant ar sodinant augalus, negiliai įterpiame į žemę aplink augalus“, socialiniame tinkle patarimu dalijosi daržininkė.
Daržininkai taip pat bando ir specialias granules – jas reikia įterpti apie augalus, kuriuos norima apsaugoti nuo kurklių. Kalbama, kad kurkliai nemėgsta gendančios žuvies kvapo. Žalios žuvies gabaliukų reikėtų užkasti jų urveliuose.
Kai kurie daržininkai, norėdami apsaugoti šiltnamius nuo kurklių invazijos, aplink juos iškasa griovelius ir, pripylę smėlio ar pjuvenų, palaisto stipriai dvokiančiu skysčiu, pavyzdžiui, žibalu.
Kurkliams nepatinka ir serenčių kvapas. O, priešingai, vilioja mėšlo krūvos. Augalų nepatartina tręšti šviežiu karvės mėšlu ne tik baiminantis juos nudeginti, tačiau ir dėl to, kad jo kvapas gali net ir iš kaimynų gali privilioti kurklių. O štai skiestas paukščių mėšlas šiuos kenkėjus atbaido.
Vasarą galima naudoti ir kitokius kovos būdus: į kurklių urvų landas įlašinti po kelis lašus saulėgrąžų aliejaus ir tuoj pat įpilti 1–2 litrus vandens. Po kelių minučių kurkliai išlenda į dirvos paviršių ir žūva. Į landas taip pat galima pripilti maždaug po 0,5 l muilino vandens (kibire vandens ištirpinama 10 g ūkinio muilo ir 50 g skalbiamųjų miltelių). Paskui dar galima įpilti ir švaraus vandens. Kurkliai žūva po žeme arba išlenda į paviršių, sugaudomi ir sunaikinami.
Pasirodo, alkoholis vilioja ne tik žmones. Patikrintas būdas: į stiklinius butelius įpilkite po 50–100 g alaus. Kaklelius apriškite gabalėliu marlės. Butelius įkaskite 45° kampu į žemę ir užberkite 3–4 cm storio žemių sluoksniu.
Kurkliai pragrauš marlę ir sulįs į vidų, bet atgal išlįsti nebegalės. Dar vienas siūlymas – darže prikaišioti alksnio šakelių arba užkasti sudžiovintų chrizantemų šakelių.
