Nuo 2014 metų, kai prorusiški separatistai ėmė kontroliuoti dalį Donbaso, Alos Kij gimtojoje Avdijevkoje buvo paskelbta karo padėtis. Kone kasdien zvimbiant kulkoms Rytų Ukrainos žmonės per aštuonerius metus išmoko gyventi siaubo ritmu. Dažnai be vandens ir elektros. Pagal garsą jie jau gali atskirti, iš kurios pusės skrieja raketos, o jų akys nebepastebi kulkų tūtelėmis nusėtų apkasų. Vos už kelių kilometrų nuo separatistų pozicijų esančiame mieste nebuvo nė vienos gatvės, kurios nebūtų pasiekusi priešo artilerija.
„Bet kai prasidėjo tikrasis karas, supratome, kad viskas tik prasiseda, kad bus dar blogiau“, – pravėrusi savo laikinų namų Vilniaus Pilaitės mirkorajone duris pasakojo 61 metų moteris.
Kartu su neįgaliu sūnumi po 40 valandų trukusios keionės autobusu į Lietuvą ukrainietė vėl mokosi šypsotis, o laukdama fotografo ir lūpas pasiryškino lūpų dažais, kurie kelerius metus nenaudojami gulėjo jos rankinėje.
Pabėgėliai iš Avdijevkos įsikūrė žmonėms su negalia pritaikytame name, kuriame dauguma butų skirti socialiai remtiniems žmonėms. Alai su Oleksandru Vilniaus savivaldybė užleido vieno kambario butą pirmajame daugiabučio aukšte.
Netektis išprovokavo ir baisią ligą
Sutuoktinio Ala neteko 2014-ųjų vasarą. Rugpjūčio 7-osios pavakarę, praėjus dienai po 54-ojo gimtadienio, vyrą suplėšė šalia namo smigusios bombos skeveldros. Kilusi ugnis pasiglemžė ir šeimos namą.
Be pastogės likusi moteris kelis mėnesius kartu su sūnumi glaudėsi kambarėlyje savo darbovietėje – našlaičių vaikų prieglaudoje. Vėliau dviejų aukštųjų mokyklų absolventui, didžiausioje Europoje kokso gamykloje dirbusiam Oleksandui buvo skirtas kambarys bendrabutyje.
Kai likimo žaizdos po truputį ėmė trauktis, jis kirto darsyk – po tėvo žūties pradėjusio šlubuoti Oleksandro būklė vis blogėjo. 2018- aisiais vyras jau sunkiai paėjo ir skausmas kilo vis aukštyn – tarsi nematomos jėgos išsukinėjo rankas, maustė žandikaulį. Ne tik vaikščioti, bet ir išlaikyti šaukšą, kalbėti darėsi vis sunkiau.
Dėl prastos sveikatos aukštosios įtampos elektros laidų inžinierius gamykloje kurį laiką tegalėjo atsakinėti į telefono skambučius, tačiau ir toks darbas tapo per sunkus. Pasiprašė atleisti jį iš darbo.
Su tėvo ir namų netektimi visuomet optimizmu tryškęs ukrainietis taip ir nepajėgė susitaikyti. Ketverius metus trukęs jo gedulas ir ilgesys, kaip spėja medikai, išprovokavo ir ligą – išsėtinę sklerozę. O Alai – dar vieną išbandymą pasirūpinti į neįgaliojo vežimėlį atsisėdusiu sūnumi.
Jėgų suteikė bejėgis sūnus
Lyg būtų dar neužtekę – vieną rytą į darbą bėgančią moterį kontuzijo netoliese sprogusi bomba. Dingo ir apetitas, ir miegas. Per porą mėnesių ji neteko keliasdešimties kilogramų.
Vos 42 kilogramus sverianti moteris vis vien kabinosi į gyvenimą – už 5 tūkst. JAV dolerių pardavė sūnaus automobilį, už 2 tūkst. – garažą ir už šią sumą įsigijo 2 kambarių butą.
Kadaise 40 tūkstančių, o dabar perpus mažiau gyventojų turinčioje Avdijivkoje nekilnojamojo turto kainos žemumas pasiekė jau per pirmuosius karo metus.
Ala įsikūrė pustuščiame daugiabutyje ir tada gyveno tarp dvejų namų: rytą – į darbą, po jo – pas sūnų, tada miegoti į savo lovą. Tai truko metus. Iki šių metų vasario.
Prasidėjus antram jos gyvenime karui, kai Adijevką be pertraukų ėmė skrosti raketos, o viskas aplinkui dūžti ir byrėti, ji nutarė, kad bus saugiau įsikurti pas sūnų – bendrabučio sienos moteriai pasirodė storesnės nei daugiaubučio.
Deja, tik jos ir teliko kai pirmąją kovo savaitę į pastatą susmigo artlerijos sviediniai. Laimei, antrą kartą netekę namų, juodu liko gyvi.
Verkti ar šaukti, bėgti ar tiesiog prasmegti žemėn – Ala neslėpė: ji troško mirties. Bet tik akimirką, nes savęs gailėtis neleido nuo smūgio iš savežimėlio išlėkęs ir bejėgis ant grindų gulintis Saša. Sukaupusi jėgas ji paskabino buvusiam sūnaus viršininkui – nesugalvojo, į ką daugiau kreiptis, ir maldavo pagalbos.
Našlės su neįgaliu sūnumi jis nepaliko – atsiuntė automobilį su dviem vyrais.
Kai pagaliau tarp nesiliaujančio bombordavimo jiems pavyko saugiai į automobilį įkelti Oleksandą, visi išvyko Dniprą. Kartu su kitais pabėgėliais porai dienų apsistojo sporto klube, gavo šiltų anklodžių, maisto. Geri žmonės padėjo Sašą išmaudyti duše.
O tada laukė 40 valandų kelionė į Lietuvą. Kodėl į Lietuvą? „Nė nežinau, tiesiog pamačiau, kortelę su jūsų šalies užrašu ir pasiūliau sūnui – važiuojam bet kur, kur nėra karo“, – prisiminė moteris.
Tiesa, Saša nebuvo išbrauktas iš karo prievolininkų sąrašų, tad iki pasienio Ala važiavo baisioje įtampoje, buvo girdėjusi, kad atgal į karo zoną yra gražinę vyrą be kojų. Tačiau juos sutikę pasieniečiai paprašė tik invalidumo pažymėjimo, to užteko, kad Oleksandrui atsivertų kelias į laisvą pasaulį.
Išmoko dėkoti ir nebepykti
Vilniuje, Mirgracijos tarnyboje, jiems greitai sutvarkė dokumentus ir atvežė į Pilaitę. Tiesa, bute buvo tik vienas čiužinys ir sulankstoma lovelė. Tačiau savanoriai Aušra, Viktorija, Inga ir Linas šeimos nepaliko. Jau kitą dieną atvežė drabužių, lovas, patalynę, virtuvinių spintelių, dvi kėdes, šaldytuvą, skalbyklę. Vėliau ir televizorių, mobilųjį telefoną.
Pasirūpino, kad Sašą apžiūrėtų medikai. Savanoriai dairosi darbo Alai.
„Aš vis dar kaip sapne. Nesu sutikusi tokių kilnių žmonių. Mano gimtojoje Avdijivkoje niekas manęs nepaklausė, ar man reikia pagalbos, nes ten žmonės tiek skausmo patyrę, tiek visko praradę ir išgyvenę – atrodo, tarsi kitų nebemato, nebegirdi. Bet aš nepykstu, nes žinau, kad pyktis ardo sielą. Todėl kasdien dėkoju už man suteiktas malones – o jų daug“, – nustebino mažutė moteris su didele širdimi.
