Pataria ilgai nedvejoti
Kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė pataria: sprendimo įsirengti automatinę laistymo sistemą atidėlioti nevalia, jį būtina priimti tuo pat metu, kai tik kraštovaizdžio architektas, projektuotojas ar apželdintojas įžengė į jūsų sklypą, norėdamas parengti sklypo projektą.
„Planuojant įsirengti automatinę laistymo sistemą, svarbu turėti aiškią viziją, kur bus įrengta veja, kuri, įprastai, laistoma purkštukais, kur – gėlynai, mat juose montuojama lašinė laistymo sistema, augs medžiai, nes nuo jų vietos priklauso purkštukų išdėliojimas“, – atkreipė dėmesį V. Marozienė.
Pašnekovė sutinka: automatinė laistymo sistema gerokai palengvina darbus kieme ar šiltnamyje, be to, – praktiška investicija. Bent kol kas žmonės nelinkę skaičiuoti valandų, praleidžiamų laistant veją ar gėlynus, tačiau jų sugaištama ne viena.
„Automatinė laistymo sistema įsijungia ir kasnakt augalus laisto maždaug dvidešimt minučių. Kuris iš mūsų kasdien, grįžęs po darbo, gali sau laisti su laistymo žarna apeiti kiekvieną plotelį, kad jį palaistytų? Automatinė sistema tikrai reikalinga“, – neabejoja kraštovaizdžio architektė.
Automatinė laistymo sistema įprastai įsijungia 4-5 valandą ryto, kuomet vandens nuostoliai minimalūs, mat gruntas atvėsęs, tad vanduo, priešingai nei dienos metus, greitai neišgaruoja. Augalai paryčiais geba pasisavinti daugiausia vandens, galiausiai, tuo metu pigesnė elektros energija. Visgi svarbiausia, anot pašnekovės, net ne tai, o taupomas mūsų laikas.
Profesionalai didesnių dvejonių neturi
„Esu atlikusi eksperimentą, tikrinusi, kiek augalai gauna vandens juos laistant su žarna ir kiek, jei įrengta laisymo sistema. Paiškėjo, kad, naudojant automatizuotą laistymo sistemą, vanduo įsigeria kone dešimt kartų giliau. Kitas pavyzdys: pro skylutę žarnoje per valandą išlaša du litrai vandens“, – dėstė pašnekovė.
Viena vertus, dauguma apželdintojų net nebesvarsto kitų alternatyvų, antra vertus, nebesuteikia garantijų kai kuriems atliktiems darbams: pavyzdžiui, vejos sėjimo ar augalų sodinimo. Vejos sėklų gamintojai rekomenduoja, kad, išbėrus jas, tris savaites neišdžiūtų gruntas, nes per šį laiką vejos sėklų mišinį sudarantys augalai spėja sudygti. Ar žmogus gali užtikrinti nuolatinę dirvos drėgmę? „Tai neįmanoma. Kita vertus, kaip žinoti, ar žmogus sąžiningai veją laistė?“ – kalbėjo V. Marozienė.
Vejos pasėjimas, augalų pasodinimas, patys augalai – išties brangi investicija. Išbėrus sėklas, šios šaknis išleidžia per tris dienas, tad jei sudžiūna, viskas – jas teks sėti iš naujo. O tai kainuoja. Skaičiuojama, jog pasėti kv. m vejos kainuoja 4-5 eurus. Jei aras -100 kv. m, darbams nepavykus, 500 eurų keliauja į balą, maža to, veją teks sėti iš naujo ir išleisti dar tiek pat.
Skirtingiems poreikiams – vis kitas sprendimas
Jei vargti su laistytuvu nesinori, tačiau automatinė laistymo sistema per brangi, galima rinktis patį paprasčiausią, tiesa, ne visada racionaliausią sprendimą – laistymo žarną ir antgalius bei sujungimus, jei jų reikia (patogiausia rinktis susukamą laistymo žarną).
Žarna gali būti prijungiama prie čiaupo, vandens talpos ar kito vandens šaltinio, ja vanduo atiteka iki laistomo ploto. Žarną galima laikyti rankoje ir ja lieti reikiamus plotus arba tiesiog padėti ant žemės ir vis perkelti į reikiamą vietą. Kone pagrindinis šio būdo trūkumas – vanduo bėgdamas iš žarnos ne susigeria į dirvą, bet virsta balomis.
Bene populiariausias laistymo būdas, naudojamas skirtinguose plotuose – lašelinio (kapiliarinio) laistymo sistema. Racionaliai išdėstyta vandens srovių paskirstymo sistema, drėkinanti augalų šaknis ir neliejanti vandens ten, kur nereikia – šie privalumai nulėmė tokios sistemos populiarumą.
Kapiliarinę sistemą galima įrengti šiltnamyje, darže, braškių lysvėse, soduose, gėlynuose, medelynuose. Šis laistymo būdas tinkamas augalams, kurie jautrūs per didelei drėgmei: pomidorams, paprikoms, rožėms ar braškėms. Taip pat puikiai tiks alpinariumuose.
Laistymo sistemos su purkštukais dažniausia naudojamos vejai drėkinti: purkštukai išdėliojami tiksliai ten, kur jų reikia. Svarbiausia tiksliai apskaičiuoti vandens kritimo kampus, liejamus plotus ir t. t., kad vandens neeikvotumėte be reikalo, nesusidarytų balos ar kai kurie plotai neperdžiūtų. Ši sistema pigesnė nei kapiliarinė, tačiau ne tokia taupi.
Norintieji paprastesnio sprendimo puršktuką gali tvirtinti prie laistymo žarnos, tuomet jį įsmeigti pasirinktoje vietoje, po kiek laiko perkelti kitur, kol bus sudrėkintas visas plotas.
Kadangi gėlės, krūmai, gyvatvorės ir kiti dekoratyviniai augalai bei daržovės nelabai mėgsta ant lapų pilamo vandens, tokiu atveju padės rasojančios žarnos. Jos taip pat dėliojamos po žeme ir jungiamos prie visos sistemos. Šias porėtas žarnas galima naudoti ir lysvėms bei šiltnamiams drėkinti, tačiau jos sunaudos daugiau vandens nei lašelinė sistema, tad šis sprendimas pasiteisins tik nedideliems plotams laistyti.
