„Viena iš dažniausių klaidų – manymas, kad žiema yra tinkamas metas genėti ar formuoti medžius. Iš tiesų, jei nėra būtinybės, žiemą geriau medžių neliesti, leisti jiems „miegoti“, nes medžiai įšąla ir nesigydo žaizdų. Geriausia palaukti bent vasario pabaigos, jei nėra didelių šalčių, ar net kovo pradžios, kai medžiai jau ima busti, turi daugiau energijos“, – sako arboristas Artūras Žilinskas.
Svarbi oro temperatūra
Arboristo teigimu, jei vis tiek nekantraujama pradėti genėjimo darbus, prieš tai darant būtina įvertinti oro temperatūrą. Esant nedideliam, iki -5 laipsnių, šaltukui medžius genėti galima, tačiau jei šalčiai didesni, ypač virš -10 laipsnių, geriau palaukti, kol jie baigsis, nes tuomet medžiai daug sunkiau užsigydo genint padarytas žaizdas. Šaltis taip pat koreguoja ir akumuliatorinių įrankių baterijų darbo laiką – pasak A. Žilinsko, šaltesniame ore akumuliatoriai išsikrauna maždaug trečdaliu greičiau.
„Ką žiemą tikrai galima daryti, tai pjauti nereikalingus, ligotus, senus medžius. Taip pat nekreipiant dėmesio į oro temperatūrą būtina kuo skubiau nupjauti ir sutvarkyti sniego, ledo ar vėjo aplaužytas šakas. Lūžio metu šakos netaisyklingai išplyšta ir ilgiau jų nesutvarkius medis gali dar labiau išlūžti, pradėti netaisyklingai gydyti žaizdas, kurias vėliau gali tekti „atvėrinėti“ medį genint papildomai“, – aiškina medžių priežiūros specialistas.
Tvarkant išlūžusias šakas A. Žilinskas pataria jas nupjauti kuo mažiau, tik tiek, kiek reikia – jei nulūžo pusė šakos, nereikia jos nupjauti iki pat kamieno. Jei ant likusios šakos dalies matyti šakelių, galima ją palikti, nes šaka prileis naujų ūglių ir atžels. Kartais, kai būna nulaužyta labai daug šakų, arboristas genint tokį medį pataria atsižvelgti, ar tai lapuotis, ar spygliuotis. Lapuočiai paprastai atželia net pašalinus beveik visas jų šakas, o štai spygliuočiams tai negalioja, tad eglę ar pušį su labai smarkiai išlaužytomis šakomis gali tekti nupjauti visai.
Pasak A. Žilinsko, anksčiau apgenėjus medį būdavo įprasta pjūvio vietas tepti sodo tepalu, tačiau pastaruoju metu rekomenduojama to nedaryti. „Medis gali užsigydyti pats. Jei vis tiek norisi pjūvio vietą patepti, ją reikėtų dengti labai plonu tepalo sluoksniu. Storas tepalo sluoksnis neleidžia žaizdai gyti, ji gali pradėti šusti, tapti terpe veistis grybams ir bakterijoms. Galima rinktis ir purškiamas priemones – tuomet perteklius tiesiog nubėgs“, – komentuoja jis.
Taip pat būtinu nebelaikomas ir vaismedžių kamienų balinimas – buvo manoma, kad taip kamienai geriau apsaugomi nuo pavasarinės saulės spindulių. A. Žilinskas sako, kad ši priemonė nebūtina, tačiau norint vis tiek balinti, pakanka padengti vos apie 30 cm kamieno aukščio.
Ką reikia žinoti apie vejos žiemojimą?
Antra žiemos pusė yra tinkamas metas „žadinti“ sodo techniką ir ruošti ją naujam darbų sezonui. Ekspertai sako, kad pasiruošimas pavasariui labai didele dalimi priklauso nuo to, kaip sodo technika buvo paruošta žiemojimui.
„Bet kokia sodo technika žiemą turi būti laikoma sausoje, vėdinamoje, šiltesnėje nei nulio laipsnių patalpoje. Kalbant apie benzininius įrankius, tokius kaip grandininiai pjūklai, vejapjovės, žoliapjovės, patartina artėjant žiemai iš jų išpilti likusius degalus. Vejos pjovimo technika turėtų būti saugoma išplauta, išvalytais pjovimo mechanizmais, be žolės likučių ir kitokių nešvarumų. Tokiu atveju ir pavasarį šių įrenginių paruošimas būna minimalus, o neprižiūrimiems reikia daugiau dėmesio“, – kalba „Husqvarna“ sodo technikos ekspertas Simas Bairašauskas.
Pašnekovas sako, kad prieš naują sezoną reikėtų pagaląsti arba pakeisti žolės pjovimo įrankių peilius. Taip pat reikėtų pripilti naujos alyvos, išvalyti oro filtrą, nes jame likę nešvarumai mažins technikos našumą ir efektyvumą.
„Šiuos darbus galite atlikti patys, ypač jei turte patirties, tačiau rekomenduojame bent kartais įrenginį nuvežti specialistams. Gali būti, kad yra ir daugiau papildomo remonto reikalaujančių detalių, kurių technikos savininkas pats gali ir nepastebėti, o specialistai žino, į ką reikia atkreipti dėmesį. Be to, profesionali priežiūra visada garantuoja, kad įrenginys nebus sugadintas dar labiau. Antra žiemos pusė yra pats laikas patikrinti vejapjoves ir jas remontuoti, jei to reikia, nes pavasarį servisuose paprastai nusidriekia ilgos eilės“, – pataria S. Bairašauskas.
Besirūpinantiems vejos grožiu, jis pataria be reikalo nevaikščioti per apsnigtą veją, ypač stengtis neišvaikščioti takelių. Nuolat mindžiojamose vietose sniegas susiplūkia į kietą, kone ledo dangą, po kuria esančiai vejai sunku kvėpuoti. Be to, tokiu atveju po danga kaupiasi daugiau drėgmės, tad veja pavasariop gali iššusti, įsimesti pelėsis. Jei vis dėlto sklype tokie takeliai susiformavo, reikia juos atsargiai, nepažeidžiant vejos, suskaldytu kastuvu ar kitu aštriu daiktu, kad pašildžius saulei sniegas greičiau ištirptų.
„Kitas vejai žiemą kenkiantis atvejis – kai esant gausiam sniegui sklype atkasinėjami takeliai, visiškai atidengiant veją. Tokiu atveju ši vejos dalis žiemoja visai kitomis sąlygomis nei esanti po sniegu ir to pasekmės aiškiai pasimato pavasarį, kuomet vejoje lieka geltonesni, ne tokie dekoratyvūs „takeliai“. Todėl veją žiemai geriausia palikti ramybėje, kad kuo mažiau keistųsi natūralios sąlygos“, – aiškina pašnekovas.
Vasarį vertėtų pagalvoti ir apie jautrių dekoratyvinių krūmų, medelių bei kitų augalų apsaugą nuo pavasarinės saulės. Tam tinka eglių šakos, storesnis audeklas, specialios dangos augalams. Saulės spinduliai pavasario pradžioje tampa kaitresni, o žemė vis dar būna įšalusi, tad per anksti saulės pabudintas augalas gali nudžiūti, nes nesugebės iš sušalusios dirvos gauti reikiamo kiekio drėgmės.
