Svarstė ne vieną variantą, apsisprendė per akimirką
Kaip pasakojo Kristina, jų sodo namas nėra mums įprastas vos kelių kvadratinių metrų ploto namelis, jis gerokai didesnis, tačiau stovi Vilniaus rajone esančioje sodų bendrijoje.
Šeima namų ieškojo kurį laiką: apžiūrėjo kelis skelbimuose rastus variantus, svarstė, galbūt, pirkti sklypą ir namą statytis, aplankė ir kelias senas sodybas, kurias būtų buvę galima nugriauti, o ant pamatų statyti naują pastatą.
Galiausiai svarstė galimybę prisijungti prie bendruomenės, didžiuliame sklype besistatančios namus. Tačiau jų svarstymus galiausiai nutraukė Vilniaus rajone pamatytas sodo namas.
Šeimai įtiko, jog netoliese yra gyventojų, tačiau namas miške, pakankami atstumai nuo kaimyninių namų. Vieta nėra tradicinė sodų bendrija su 6 arų sklypais ir kaimynais už tvoros. Išsyk buvo aišku, kad erdvės ir privatumo tikrai užteks, juolab kad daug sodų sklypų tiesiog stovi apleisti. Kita vertus, anot Kristinos, nebuvo jausmo tartum gyventum vienkiemyje.
Namas, apie kurį svajojo
Moteris prisiminė, kad dar namo paieškų pradžioje iš iškarpų pasidarė koliažą, kurio vyrui nerodė. Į jį sudėjo visus savo norus ir lūkesčius, kokių namų norėtų. Tuo metu jai kone svarbiausia atrodė gamta ir būsimasis daržas. Apžiūrėjus sodo namą, kuris galiausiai virto šeimos namais, koliažą parodė vyrui.
Paaiškėjo, kad kaip tik apie tokį namą ir kalbėjosi, apie tokį svajojo. Taigi, per daug nedvejoję nusprendė: „imam“. Tiesa, pirmąsyk apsilankę būsimuose namuose suprato, kad darbo laukia daug, nebuvo taip, kad gali išsyk kraustytis ir gyventi. Tuo metu juos tiesiog papirko vieta ir ramybė.
Sodo namo plotas – daugiau nei 100 kv. m. Jis priklausė vyresnio amžiaus žmonėms, kurie tikėjosi užgyventą turtą palikti anūkams, tačiau šiems jo neprireikė. Namas buvo prikimštas senų daiktų. Naujakuriai rado spintų, stalų. Kai kurie, pamatę naująjį pirkinį, stebėjosi, esą mažai vietos. Tačiau, išgabenus nebetinkamus naudoti daiktus, paaiškėjo, kad tos vietos pakankamai.
Pats namas nebuvo prastos būklės, bet, norint jame gyventi, vienas skubiausių darbų, kurį reikėjo atlikti, apšiltinti pamatus. Šeima ruošiasi šiltinti ir namo stogą. Kadangi name nebuvo geriamojo vandens ir kanalizacijos, teko skubiai išsikasti šulinį ir įsirengti nuotekų valymo įrenginį. Atsiradus vandeniui, naujakuriai įsirengė vonią. Antrame aukšte ketina įrengti atskirus kambarius vaikams.
Ieško kūrybiškų sprendimų
Kai kuriuos namelyje rastus daiktus, kuriuos buvo galima panaudoti pakartotinai, šeima pasiliko. Daiktų jie stengiasi neišmesti, jei tik įmanoma mėgina nusipirkti žmonėms nebereikalingų daiktų arba tiesiog užbaigus remontą likusių statybinių medžiagų.
Šeima išsyk žinojo, kad norės savo daržo. Nors name dar negyveno, daržas jau buvo įrengtas, dabar jis jau gerokai didesnis.
„Gyvenant už miesto – daug privalumų. Trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus yra atstumas, kurį, prireikus, gali greitai įveikti ir pasiekti miestą, tačiau laisvė vaikams matyti gamtą – neįkainojama.
Kai kam keista, kaip galima palikti miesto patogumus ir kraustytis ten, kur nėra nuotekų ar gali pasibaigti vanduo šulinyje. Tačiau mums tai nėra problema“, – kalbėjo Kristina.
Pirmus metus, įsigiję namelį, jį tvarkė gyvendami Vilniuje. Šių metų kovą butą pardavė, taigi, teko skubiai išsikraustyti. Pirmiausia į užmiestį atsikraustė vyras, po kelių savaičių prisijungė visa šeima. Anot moters, ji nejautė jokio nepatogumo kurį laiką gyvendama be vonios ar visai mažus vaikus prausdama vonelėje priešais židinį.
