Dvarvietę prižiūri pati bendruomenės siela
Kaime, kur kadaise stovėjo kelios dešimtys sodybų bei virė gyvenimas, dabar belikę vos šeši gyventojai.
Bet tai nereiškia, kad šiame atokiausiame Pasvalio rajono krašte gyvenimas yra apmiręs. Gyvastį čia palaiko tikra krašto patriotė, bendruomenės pirmininkė Vida Židonienė.
Moters šeima gyvena sovietmečiu greta dvaro rūmų pastatytame daugiabutyje.
V.Židonienė nuo ilgapirščių ir vandalų saugo jau du šimtmečius suskaičiavusius dvaro rūmus bei jam priklausančius aplinkinius pastatus. Darbšti moteris sukasi su šluota bei kitais įrankiais ir dvarvietės kieme.
Kelių hektarų parką yra nusipirkę vietos verslininkai Lida ir Vytautas Mikelėnai.
Duoną mainydavo į pyragą
Kai „Panevėžio krašto“ korespondentai lankėsi Škilinpamūšyje, į dvarvietę buvo atvažiavusi ir vyriausia rūmų gyventoja 94 metų Ona Trebaitė. Senolės atmintyje yra išlikę prisiminimų apie Šiaurės Lietuvoje buvusius labai garsius dvarininkus Bistramus.
„Daug atsiminimų iš mano galvos laikas jau ištrynė, bet dar pamenu, kaip ponų svečiai atvažiuodavo dvikinke brička. Susėdę parke medžių pavėsyje prie stalelių jie gerdavo arbatą. Dvaro šeimininkai buvo labai geri, nemėgo puikuotis išskirtiniais drabužiais, niekad darbininkų neskriausdavo ir nežemindavo“, – pasakojo Škilinpamūšio kaime gimusi ir augusi O.Trebaitė.
Moteris nepamiršo, ir kaip vaikystėje žaidė su Bistramų vaikais. Ponaičiukai, kai tėvai nematydavo, atbėgdavo pas dvaro darbininkų vaikus ir kartu visko prisigalvodavo.
„Nors jie buvo aptekę skaniausiais valgiais, mūsų prašydavo paprastos duonos – to „prasto“ maisto namuose jiems valgyti neduodavo. Kartais šiaip leisdavome atsilaužti, o kartais ir mainydavome į purų pyragą, kurio savo namuose mes niekada neturėdavome“, – vaikystės prisiminimais dalijosi senolė.
Baronaitės rūmų išsižadėjo
Prieš daugiau nei dvidešimt metų Pasvalio krašto istorikams apie baronus Bistramus panašiai pasakojo ir kita Škilinpamūšio dvare gimusi ir gyvenusi Liucija Kontrimienė.
„Ponai turėjo tris vaikus: ponaitį ir dvi paneles. Kartu dar gyveno dvi pono seserys. Dvarininkas buvo labai geras, o jo žmona – „onarava“. Norėdavo, kad jai ranką visi bučiuotų, taip ir taikydavosi ją pakišti po nosim“, – L.Kontrimienės prisiminimus pacitavo istorikas G.Balčiūnaitis.
Prieš kokius 25 metus į Škilinpamūšį buvo atvykusios Vokietijoje gyvenančios Bistramo dukterys Pucita ir Lionė. Kai viešnios pamatė savo tėvų dvarą, tai garsiai ištarė, kad daugiau čia niekados nebevažiuos. Vokietėms nepatiko apleisti, visiškai nugyventi rūmai.
Svirną puošia kolonos
Dvaro rūmai išties gerokai apleisti, bet stovi iki šiol. Net sovietmečiu juose gyvenę kolūkiečiai pastato nenusiaubė, neišdraskė.
Nedidelėje virtuvėje su plūktine asla dar stovi krosnis, kurioje šeimininkės ponams kepdavo duoną. Erdvesniuose baronų kambariuose dar yra iki šiol išlikęs ąžuolinis parketas, dvi stačiamalkės krosnys. O prie rūmų kampo dar kabo įmūrytas metalinis žiedas, prie kurio dvarininkas rišdavo arklius.
Po visu dvaru yra rūsys su arkinėmis lubomis.
Nors rūmai prabanga netviskėjo, baronai nemažai dėmesio skyrė ūkinių pastatų architektūrai. Dvarvietėje išlikę 11 pastatų: 3 svirnai, siloso bokštas, arklidė, ledainė, tvartas ir kiti. Ansamblyje išsiskiria svirnas su klasicistinių formų portiku bei 4 kolonomis.
Ponai tankaus parko nenorėjo
Bendruomenės pirmininkė V.Židonienė pasakojo, kad aplink dvaro rūmus yra 5 hektarų parkas. Jame auga net 15 rūšių medžių: gamtos paminklu pripažintas storasis ąžuolas, didžiulė vinkšna, vasarinėmis eglėmis žmonių vadinti maumedžiai, du kvepiantys beržai.
Parke priskaičiuojama 300 liepų. Viena iš jų, pati didžiausia, auga priešais dvaro rūmus.
Dvaro teritoriją prižiūrinčiai Škilinpamūšio kaimo gyventojai šią liepą teko gelbėti nuo mirties. Per laiką lietus išplovė prie medžio buvusią žemę, todėl šaknys liko paviršiuje. Moteris sukvietė talką, visi kartu prikasė ir atsivežė žemių, užpylė liepos šaknis – ji vėl atsigavo.
Naujieji parko savininkai Mikelėnai irgi stengiasi išsaugoti parko didybę. Jų dėka parke ošia 200 jaunų ąžuoliukų.
„Mama pasakojo, kad prie į parką vedančio kelio iš abiejų pusių buvo prisodintos pinavijų eilės. Ponai, eidami į parke esančias kapinaites, norėjo matyti tyvuliuojantį vandenį, užtat tankaus parko atsisakė. Gražu: iš vienos rūmų pusės teka bevardis upelis, o iš kitos – Mūšos upė“, – teigė V.Židonienė.
Pirkėjus gena lauk
Parko teritorijoje esančiose kapinėse išlikę 4 paminklai. Čia amžinojo poilsio atgulę du Bistramų sūnūs. Ant vieno antkapio išlikęs užrašas: „Parcival Babon Bistram 1919–1939“. Kitas kauburėlis supiltas O.Trebaitės tėvui, nušautam per karą dvaro kieme. Kam priklauso ketvirtas kapas, nežinoma.
Pats dvaro ponas palaidotas Rygoje, o ponia su vaikais ir visais gyvuliais spėjo pasitraukti į Vokietiją. Antrasis pasaulinis karas užbaigė vokišką Škilinpamūšio dvaro istoriją.
„Gera širdimi ne tik senieji dvarininkai pasižymėjo, bet ir jų palikuonys. Atsimenu, kai prieš kelis dešimtmečius į Škilinpamūšį buvo atvažiavęs Bistramų giminaitis. Vyras apžiūrėjo dvarą, tada atsisakė teisių į jį ir leido butus įsigyti tenykščiams gyventojams. Bet tai gal nebuvo geras sprendimas – atsirastų norinčių nusipirkti istorinį statinį, tačiau jo savininkų yra ne vienas, jie nenori bet kam parduoti senovę menančio pastato“, – teigė bendruomenės vadovė.
Moteris neslėpė dažnai sulaukianti pirkėjų, norinčių nusipirkti senovinių raudonų plytų. Tačiau ir juos, ir metalo ieškikliais apsiginklavusius sukčius ji veja iš kiemo.
Latviškai mokėjo visi
V.Židonienė prisiminė, jog anksčiau parke vykdavo gegužinės, į jas noriai rinkosi ne tik vietinis jaunimas, bet ir atvažiuodavo jaunuoliai iš netolimos Latvijos.
„Visi Škilinpamūšio kaimo gyventojai mokėjo latviškai, nes reikėjo susikalbėti su į šokius atvykusiais latviais berniokais. Šią kalbą pramokę ir mano vaikai. Ir dabar grybauti važiuojame į Latvijos pusę“, – aiškino pašnekovė.
Jos kaimynas iki šiol keikiasi latviškai.
