„Arboristui labiausiai rūpi miesto medžių priežiūra. Lietuvoje tokie specialistai atsirado vos prieš dešimt metų, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – prieš šimtą metų.
Jų atsiradimas radikaliai keičia požiūrį į miesto medžius, nes tai, kas vyko iki tol, buvo ne medžių priežiūra, o nesiskaitymas su jais. Priežiūrai buvo naudojami du būdai – lajų pakėlimas, kad neužstotų šviesos, ir viršūnių nupjovimas, kad netrukdytų laidams.
Tai buvo daroma prie gatvių, o parkuose ir skveruose medžiai išvis buvo palikti likimo valiai“, – sakė įstaigos „Vilniaus miesto parkai“ arboristas R.Žilinskas.
– Kaip galima pagelbėti miesto medžiams?
R.Žilinskas (R.Ž.): Mūsų tikslas – suteikti medžiui bent minimaliausias sąlygas augti – atverti, išlaisvinti iš asfalto ar trinkelių pakankamo pločio pomedį ar polajį.
Jei medis įbetonuotas, jis pradeda mažinti lają, kad išgyventų. Laja pradeda džiūti nuo viršūnės, vėliau sausėja lajos kraštai. Jei suteiksime medžio augavietei daugiau erdvės, jis bus sveikesnis.
Pavyzdžiui, šiandien mieste matomi sausi medžiai yra pastarųjų trejų metų kaitros pasekmė, ir tai yra visos Lietuvos problema.
Kita vertus, daugelio dešimtmečių nepriežiūra labai sutrumpino medžių amžių.
Nors gamta parodė, kad Lietuvos miestams nėra geresnio pasirinkimo nei liepos, kurios ištvermingiausios, natūraliomis sąlygomis gali nugyventi 500 ir daugiau metų, o miesto sąlygomis išsaugome jas vos 80 ar 100 metų.
Ir su tuo iš esmės reikia susitaikyti – net ir tinkamai prižiūrimas medis urbanizuotoje teritorijoje gyvena trumpiau.
– Jei medžiai taip kenčia nuo kaitros, turbūt verta koreguoti ir dabartinę praktiką, kai sodinukai laistomi tik pirmuosius trejus metus?
R.Ž.: Lietuvos miestuose medžius laistydavo ponas Dievas, tačiau anksčiau vasarą lietaus būdavo daugiau nei saulės.
Dabar laikas prisitaikyti prie klimato pokyčių – karščio bangos vis dažnėja ir stiprėja, todėl reikia laistyti ir brandžius medžius, ypač augančius prie gatvių ir aikštėse.
– Kartais girdėti nuomonių, kad vasarą geriau nekišti rankų prie medžių, – visi darbai esą turi būti atliekami pavasarį arba rudenį.
R.Ž.: Tai vis dar gajus stereotipas, bet mokslas įrodė, kad yra priešingai – medžius reikia genėti vasarą, nes tada jie gyvybingiausi ir lengviausiai užsigydo žaizdas.
Tad šis laikas yra didžiausias darbymetis medžių priežiūros specialistams.
Daugiausia dirbama su medžių šaknynu. Daugelis vilniečių jau pastebėjo naują miesto praktiką pomedį padengti skiedrų mulčiu. Girdėti baimių, kad mulčias sugeria drėgmę ir ji nepasiekia medžių šaknų, bet iš tikrųjų mulčias sulaiko drėgmę, kad ji neišgaruotų per greitai.
Drėgmę sulaiko ir augalai, kurie dabar daug kur sodinami po medžių laja.
Yra daug vargo su medžiais, turinčiais sukeltą į viršų medžių lają, – padarant, kaip tai vadina arboristai, liūto uodegas ar palmes.
Kai svorio centras perkeliamas į viršų, mes galbūt džiaugiamės namuose turėdami šviesos, bet vėjui pūstelėjus medis lūžta. Taigi turime koreguoti tą medžio pusiausvyrą – tik taip jis atlaikys ir vėtras, ir sniegą.
Vilniuje brandžių medžių tvarkymo darbus pradėjome nuo Bernardinų sodo. Čia maždaug prieš dešimt metų atliekant tvarkymo darbus buvo padaryta nesuvokiamų sprendimų – medžius tvarkę „specialistai“ suveržė juos krovinių diržais.
Šiandien tie diržai įaugę į medžius, smaugia juos, dėl to pakito medžių statinė būsena.
Dabar tiesiog paprastai atleidus ir nuėmus tuos diržus medžiai gali nulūžti. Bandome išgelbėti 32 medžius.
Kartu vyksta ir senolių medžių priežiūros darbai, ir senųjų Bernardinų kapinių medžių priežiūra. Tai yra turbūt vienintelės Lietuvoje tokiais brandžiais medžiais išsiskiriančios kapinės. Kapinių plikinimo vajus, kuris keliauja per Lietuvą, varo į neviltį.
– Vilniuje daugėja žmonių, kurie supranta, kokie svarbūs miestui medžiai. Gal tai palengvina jūsų darbus ir kompromisų paieškas?
D.Ivanauskienė: Labai džiaugiuosi, kad susiformavo kritinė masė žmonių, kurie priima gamtinį miesto įvaizdį, ir plytelės ar kietoji danga, karštį atspindintys kiti paviršiai nebėra prioritetas.
Jau ir žmonėms, besirenkantiems būstą naujuose kvartaluose, svarbus ne tik parkavimo vietų skaičius, bet ir sąlytis su gamta, emocinis gamtinis komfortas.
Mus jau džiugina pozityvūs atsiliepimai apie medžių pomedžių mulčiavimą ar apsodinimą krūmais – taip formuojame žaliąsias jungtis, šešėlio koridorius, kurie labai svarbūs norint atvėsinti ir gatves, ir automobilius – tai ir estetinė, ir funkcinė nauda.
R.Ž.: Suprantančių, kad turime saugoti miesto medžius, vis daugiau, bet čia kartais nueiname į kraštutinumus, kai supuvęs stuobrys, stovintis šalia gatvės, suvokiamas kaip nepajudinama vertybė, nors tikrai pavojingas aplinkiniams.
Svarbu suvokti – miesto medžiai turi būti atnaujinami. Kita vertus, vis dažniau tenka susidurti su prašymais leisti nukirsti medį nuosavame kieme, ir kai aiškiniesi priežastį, išgirsti, kad senam žmogui lapų šlavimas trumpina gyvenimą.
Tada akivaizdu, kad žmonės dar nesupranta medžio teikiamos naudos, mato jį tik kaip kliuvinį ir pavojų.
Turime rasti optimalų variantą – jeigu turėdami dabar medžių nieko nedarysime, neturėsime medžių ateityje.
Gal šiandien tie dešimt sodinukų, pasodintų vietoj vieno nusenusio medžio, ir neperdirbs tiek daug anglies dvideginio, bet po dešimties ar dvidešimties metų, jei prižiūrėsime, jie turės kiekvienas tokią pat lają. Tie patys procesai vyksta ir gamtoje, tik kur kas lėčiau.
Dar turėčiau mesti akmenį ir į projektuotojų daržą, nes vis dar yra tokių, kurie mato medį kaip apšvietimo stulpą, turintį ne daugiau negu vieną žemyn einančią šaknį.
Ir suprojektuoja taip, kad rangovams labai sunku išsaugoti sklype esančius brandžius medžius.
Ir čia labai teisinga Vilniaus miesto savivaldybės taikoma nauja tvarka – projektuotojai jau projektiniuose pasiūlymuose turi įvertinti ir medžių lajas, ir medžių kamienų skersmenį, ir takelis jau turi būti didžiausiu atstumu nuo medžio kamieno. („Sostinė“)
Kenkia ir statybos, ir šalia esantys pastatai
Dar šį mėnesį centrinėje Vilniaus dalyje bus pašalinti keturi klevai Rotušės aikštėje (du jų – augantys gėlinėse), dvi liepos Pilies gatvėje, trys medžiai Odminių skvere, keturi – T.Vrublevskio g., trys liepos Gedimino pr., penkios – prie Seimo, keturi medžiai – L.Stuokos-Gucevičiaus skvere, vienas – Didžiojoje gatvėje, vienas – Arsenalo g., vienas – prie Karaliaus Mindaugo tilto ir vienas – T.Ševčenkos g.
Visi šie medžiai nudžiūvo. Priežastys panašios – mažas arba visai nepaliktas atviro dirvožemio plotas, trinkelėmis arba betono plytelėmis išklotas paviršius (taip kritulių vanduo nuteka į lietaus kanalizaciją, o ne į pomedį, be to, per šią dangą akumuliuojama šiluma), sniegui tirpdyti naudojama druska.
Keliais atvejais medžiams nepataisomai pakenkė šalia vykdyta pastatų ar gatvių rekonstrukcija. Visiems be išimties, ir ne tik Vilniaus, o ir visos Lietuvos medžiams ypač pakenkė pastarųjų trejų metų sausra.
Vietoj nudžiūvusių medžių bus atsodinami nauji medžiai tose pačiose vietose arba netoli jų, kad centrinėje miesto dalyje taip reikalingas medžių lajų plotas būtų ir toliau plečiamas.
Vis dar bandoma išgelbėti septynias brandžias Lukiškių aikštės liepas. Praėjusiais metais prie liepų įrengti šulinėliai, per kuriuos jos buvo nuolat laistomos ir tręšiamos, per kaitrą prie liepų įrengta ir dulksna, kuri gaivina jas dieną.
Želdynų specialistų komanda centrinėje miesto dalyje tyrė ir neprigijusių naujai pasodintų medžių šaknyno būklę.
Specialistai nustatė, kad sodinukai neprigijo dėl augavietės specifikos: prie Gedimino prospekto netoli Seimo rūmų dėl aukšto gruntinių vandenų lygio liepaičių šaknynas užmirko, įrengta drenavimo sistema nepadėjo.
Planuojama įrengti kitokią drenavimo sistemą, o galbūt ir parinkti medžių rūšį, atsparesnę šiai problemai. Vienas sprendimų – reabilituoti robinia pseudoacacia – medį, atspariausią sudėtingoms augimo sąlygoms šalia gatvių mieste esant tokiems drastiškiems klimato pokyčiams. Svarstoma siūlyti šią rūšį išbraukti iš invazinių Lietuvoje rūšių sąrašo.
Savanorių prospekte neprigijo liepaitės, pasodintos pietinėje prospekto pusėje prie didžiulio stiklinio pastato: čia, specialistų vertinimu, joms netiko nuolatinė saulės šviesa, apšvietimo intensyvumą sustiprinantys atspindžiai nuo stiklinių pastato fasadų, mažas atviras dirvožemio plotas. Dabar sprendžiama dėl platesnio augavietės atidengimo ir jos mulčiavimo.
