Tvyrant karščiams kauniečiai svarsto, ar tokios klimato sąlygos ir tuo pat metu vykstantys darbai nepakenks išskirtiniam Kauno ąžuolynui, kaip karščius ištveria gausybė mieste augančių liepų ir kokiems augalams karščiai gali būti pavojingi.
O gal ateityje kauniečiai pavėsio ieškos ne po įprastais lapuočiais, bet po palmėmis?
Lietuvos dendrologų draugijos valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas papasakojo, kokių pažeidimų pasitaiko atnaujinant Ąžuolyno infrastruktūrą ir kokių klaidų daroma prižiūrint Kauno augaliją, kokie pavojai tyko klimatui šylant.
– Šią karštą vasarą Kauno Ąžuolyno parke vyksta darbai – tiesiami nauji takai, atnaujinama sena infrastruktūra. Ar tokia veikla nepakenks didžiausiam Europoje miesto teritorijoje esančiam Kauno ąžuolynui? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Rutkausko.
– Kai prieš 30–40 metų Kauno ąžuolyne buvo asfaltuojami takai, buvo padaryta daug šiurkščių klaidų. Tada buvo kasamos gilios tranšėjos, nutraukti natūralūs požeminio vandens šaltiniai, todėl ąžuolai daug metų vienose vietose džiūvo, kitose mirko vandenyje.
2019 metais rengiant ąžuolyno atnaujinimo darbų projektą Kauno savivaldybės atstovai kreipėsi į specialistus – Lietuvos dendrologų draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos, Lietuvos miškų instituto specialistus, jog jie patartų, kaip elgtis, kad medžiai nenukentėtų.
Kauno ąžuolyno miško parko rekonstrukcijos projektas buvo tyrinėtas aplinkosauginiu požiūriu, paruoštos mokslinės rekomendacijos dėl medžių senolių gerovės ir jų išsaugojimo. Atsižvelgiant į tai projektas pataisytas.
Dabar man patikėta aplinkosauginė ąžuolyne vykdomų darbų kontrolė. Darbų eiga tikrinama kelis kartus per savaitę, juos atliekančios bendrovės „Kauno keliai“ atstovai yra apmokyti, kaip dirbti, kad medžiai ir po jais esanti paklotė nenukentėtų.
Pažeidimų pasitaiko, pavyzdžiui, kasant elektros linijų tranšėjas jos atsiduria per arti saugomų medžių arba atnaujinant pėsčiųjų takus tenka ieškoti kompromiso vertingiausių medžių naudai. Kartais paklote per arti saugomų medžių pravažiuoja statybininkų technika.
Karšti orai seniems ąžuolams, kurių ąžuolyne yra beveik 800, tikrai nekenkia. Ši žiema nebuvo labai šalta, pavasaris vėsus ir lietingas, tad medžiai puikiai pasiruošė vasarai ir drėgmės, kitų medžiagų gauna iš giliai po žeme esančių šaknų.
– O kaip karščiai veikia kitus miesto medžius, ar jie Kaune tinkamai prižiūrimi?
– Karšta vasara stipriau nepakenks ir liepoms, kurių Kaune taip pat gausu. Jos moka gintis – augina naujus ūglius, meta senus lapus, kad drėgmės užtektų naujai gyvybei. Šiais metais tikriausiai pamatysime, kad liepos lapus numes anksčiau nei paprastai.
Labiausiai šiais metais kenčia spygliuočiai – eglės, pušys, kadagiai. Dėl žiemą ilgai netrukusių šalčių ir drėgno pavasario suvešėjo grybelinės ligos.
Spygliuočius galima apsaugoti medžius purškiant specialiais saugiais preparatais nuo grybelio. Juos purkšti galima ir vasarą, bet reikia, kad kurį laiką vyrautų ne aukštesnė kaip 18–20 laipsnių temperatūra. Sausros stresą patyrę medžiai labiau puolami ir kenkėjų.
Miestų medžių apsauga dažnai suvokiama per siaurai, jei jie nekertami, tai jau ir gerai. Iš tiesų reikėtų kur kas daugiau lėšų skirti jų priežiūrai.
Jeigu sodinami nauji medžiai, tiek pat pinigų, kiek skirta jiems įsigyti, dar turėtų būti numatyta ir jiems laistyti, kitai priežiūrai bent per pirmuosius trejus metus. Bet to nedaroma, medžiai laistomi per retai.
Taip pat sodinant medžius reikėtų palikti bent 3 metrų spinduliu žemės plotą aplinkui, kad augalai nevargtų. Kol kas medžiams paliekamas tik metras ar pusantro metro aplink kamieną. Įrengiant naujus takus reikėtų naudoti naujas technologijas – plytelių kraštai turi būti pakabinami ant specialių geokonstrukcijų, kad nekenktų augalų šaknims.
– Kaune per karščius buvo kone nuskustos Nemuno pakrantės. Ar tai nekenkia augalams ir gyvūnams?
– Gali būti, jog taip pasielgta dėl to, kad bandoma išnaikinti uosialapius klevus. Šių invazinių augalų sėklos krinta į vandenį ir tokiu būdu plinta pakrantėse. Tačiau jei taip buvo pasielgta tik dėl to, kad kyla noras pakrantes šienauti rečiau, tai nėra gerai.
Aš siūlyčiau palikti daugiau natūralių želdynų plotų. Kai kas sakys, kad juose bursis girtuokliai. Tokie želdynai galėtų būti netankūs, perregimi, bet juose turėtų vyrauti augalų įvairovė. Tai patiks ir mažiesiems paukščiams, kurių mieste labai sumažėjo.
Pasaulyje jau susiformavo olandiškosios bangos mada miestų želdynuose, kai apželdintojai įvairiais augalais bando imituoti natūralias banguojančias varpinių ir žydinčių augalų pievas, jose pasodindami ir krūmų bei medžių.
Kaune gražių tokio stiliaus pavyzdžių yra rekonstruotoje Vienybės aikštėje ir prie „Doko“ biurų pastato Jonavos gatvėje.
– Ar gali būti, kad netrukus kauniečiai ilsėsis ne liepų paunksnėje, bet po palmėmis?
– Prancūzų palmių augintojų draugija nustatė, kad jų klimato juostoje galėtų augti apie 15 rūšių tokių augalų. Tačiau šaltesnių žiemų ciklai kartojasi kas 7 ar 8 metus. Net jei šaltos žiemos užklups rečiau, palmės nušals bent 2–4 paras vyraujant žemesnei kaip minus 20 laipsnių oro temperatūrai. Taigi vargu ar Pietų kraštų augalai pas mus augtų ilgai.
O štai įvairūs invaziniai kenkėjai jau užkariauja ir Lietuvą. Dar prieš 5–6 metus Lenkijos kolegos manęs klausė, ar nenaudojame specialių moliuskocidinių miltelių, kuriais naikinami šliužai. Tada dar nebuvau girdėjęs apie tokius kenkėjus, o dabar su jais bandoma kovoti beveik visoje Lietuvoje.
Iš Italijos, Olandijos, Vokietijos jau atkeliavo ir pavojingi citrinmediniai ūsuočiai. Šių invazinių vabzdžių lervos graužia medieną, jie medžio kamiene išgraužia skyles, tokie medžiai nusilpsta, tampa pavojingi, jaunesni pažeistose vietose gali net nulūžti.
Pas mus gali paplisti pušiniai stiebiniai nematodai, rytiniai ūsuočiai, buksmediniai ugniukai. Ąžuolams, slyvoms, abrikosams, sakuroms labai pavojinga yra nauja Pirso liga.
