Savo patirtimi ir įžvalgomis „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ dalijosi paveldo interpretatorė Karolina Želvė ir žurnalistas Romas Sadauskas, žmonės, jau prieš kurį laiką miestą iškeitę į kaimą.
K. Želvė pasakojo nesanti tipiška kaimo gyventoja – neauginanti gyvulių, nesiverčianti amatais ir esanti dažna viešnia Vilniuje. Jos ir vyro išsikraustymas į kaimą prasidėjo tuomet, kai prieš devynerius metus šeima rado sklypą, kuriame norėjo statyti sodybą.
Jų tikslas nebuvo kardinaliai pakeisti profesinę veiklą, imtis verslo ar susikurti darbo vietas gyvenant kaime, jų noras buvo pakeisti namus – iš nuomojamo buto daugiabutyje į savo namus gamtoje.
Šeimai nesinorėjo keltis į priemiestį, labai arti Vilniaus, jie įsikūrė maždaug už 30 kilometrų nuo jo. Daug metų, iki prasidedant pandemijai, vyras, dirbantis architektu, kasdien važinėjo į Vilnių. Jo darbo specifiką pakeitė ne išsikėlimas į kaimą, bet pandemija.
Pačios Karolinos darbo specifika nepasikeitė, o pandemija parodė, kad daug daugiau galima dirbti nuotoliniu būdu. Šiuo metu, anot pašnekovės, jie tolsta nuo Vilniaus, tas jo magnetas šiek tiek nusilpo, ieško galimybių kuo mažiau ten važiuoti, nors tas atstumas nėra didelis.
Yra žmonių, kurie tiesiog parduoda savo butus sostinės centre, nusiperka trobą gūdžiame kaime, viską meta, išvažiuoja ir galvoja, ką daryti toliau.
R.Sadauskas juokavo, kad apie viską pagalvoja tik vienas prekybos centras, o žmonėms kartais reikia ir nuotykių, netikėtumų, įveikus kuriuos galima didžiuotis. Į kaimą retai keliasi vienas žmogus, dažniausiai šeima su vaikais, tada dažniausiai ir norisi miestą iškeisti į kaimą.
„Dauguma mano sutiktų žmonių šį sprendimą priėmė jau sukūrę šeimą. Dažniausiai vienas iš jų svajoja apie išsikraustymą, o kitus įtikina. Svarbiausia, kad tai būtų bendra svajonė. Jeigu svajoja visi, sunkumai bus įveikiami. Jei kiti šeimos nariai bus įtikinti, neapgalvoję, tuomet prasidės problemos ir konfliktai, svarstymai, kad gal padarėme didžiausią gyvenimo klaidą ir metas kraustytis atgal“, – kalbėjo žurnalistas.
Jeigu nėra specialaus noro pagyventi ekstremaliai, išeiti iš komforto zonos, geriau to, anot pašnekovo, ir nedaryti. Kaime viską galima susikurti taip, kad būtų visi tie patys mieste prieinami patogumai, tik tai kainuoja – vandentiekis, nuotekos, skalbimo mašina, indaplovė, modernus vėdinimas, šildymas ir pan.
„Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kas dabar svarbiausia – interneto kokybė toje teritorijoje. Beveik visas bendravimas, darbai persikėlė į internetą. Dažniausiai į kaimą kraustosi tie žmonės, kurie mato galimybę dirbti nuotoliniu būdu.
Jei duobę ant kelio galima pažvyruoti, tai nesant interneto ryšio tiekėjai, ypač jei jūs vienintelis gyventojas dešimties kilometrų spinduliu, neskubės tuo rūpintis. Tikrai žinau draugų, pas kuriuos nuvažiavus į sodybą tenka lipti ant kalniuko, kad būtų galima paskambinti, tokiu atveju teks pamiršti apie nuotolinį darbą.
Aišku, kartais atrodo, kad duobėtas kelias lengvai išsprendžiama problema, bet mano bičiulis kaunietis svajojo persikelti į kaimą, nusipirko sodybą Daugų miške, pirmą kartą ten nuvažiavo vasaros pabaigoje, kelias atrodė gana geras, rudenį paaiškėjo, kad kone 9 mėn. per metus ten lengvuoju automobiliu įvažiuoti neįmanoma, automobilį reikia palikti už pusantro kilometro ir eiti pėsčiomis.
Jis į tą sodybą nepersikraustė, žolė užaugo iki langų, vėliau tą sodybą pardavė. Tai, kas atrodo gražu vasarą, nebūtinai bus gražu visus metus. Visa kita padaroma, tik kainuos daugiau nei pradinė sąmata. Jei kasmet į sodybą darbu arba pinigais neinvestuosite bent 500 eurų, jos būklė blogės. Vien tam, kad ji išliktų tokia, kokia yra šiemet, per metus paprasčiausiai gyvenamajai sodybai reikia tokios sumos“, – kalbėjo pašnekovas.
K. Želvė pasakojo neturėjusi baimių, noras kraustytis į gamtą buvo labai natūralus, to norėjo abu. „Didelių baimių ir lūkesčių nebuvo, nes neturėjau jokių vizijų, kaip aš ten gyvensiu, kuo užsiimsiu ir kaip slėpsiuos nuo uodų, kokių bus kitų problemų, todėl didelio nusivylimo nebuvo. Kai rinkomės vietą, kur patys statėmės sodybą, ieškojome vietos, kuri būtų šalia upės ar upelio, mums tai buvo svarbu, taip pat seni brandūs medžiai ir geri kaimynai“, – kalbėjo pašnekovė.
Šeima norėjo kuo sveikesnės aplinkos, todėl savo rankomis pasistatė namą iš molio. „Mums pavyko susikurti sodybą tokią, kokios norėjome, be paskolos, statant ilgai, penkerius metus, bet pamažu svajonė buvo įgyvendinta. Mes vis dar įsikūrinėjame ir kuriame. Kalbant apie statybas, visada sakau, kad pirminę sumą dauginkite iš trijų, tai bus arčiau realybės, ir laiką, kurį sugaišite statybose“, – atkreipė dėmesį Karolina.
Anot R. Sadausko, saugiausia, kai visiškai nėra kaimynų. „Patarčiau prieš pradedant rekonstrukciją sklypą apsitverti tvora. Kuo tvora aukštesnė, tuo geresni santykiai su kaimynais. Būtinai sveikinkitės per tvorą, paskolinkite nedideles pinigų sumas, nereikalaukite grąžinti, tuomet bus idealūs santykiai. Kai prasideda draugystės, prasideda ir konfliktai. Jei vieną dieną kartu kepsite mėsą, kitą vaikysite su kirviu aplink namą“, – juokavo žurnalistas.
Karolinos patirtis kitokia. Jai su vyru išsikėlus iš miesto, socialinis ratas sumažėjo, susitikimai su draugais, kurie anksčiau buvo labai paprasti, tiesiog išėjus į Senamiestį, tapo ilgai planuojami ir sudėtingi.
R. Sadauskas mano, kad kaime susikurti socialinio rato neįmanoma, draugų į kaimą neatsiveši ir šalia neapgyvendinsi. „Būtų graži svajonė, bet primena utopiją. Net ir miestuose gyvenantys žmonės daugiausia bendrauja nuotoliniu būdu.
Prireikus susitikti, važiuoja ir susitinka. Lietuva yra tokio dydžio, kad galima su kažkuo susitikti kasdien. Saugiausios vietos yra tos, kurias rodo siaubo filmuose. Ieškokite tokios vietos, ir ten bus saugu. Užtenka peržiūrėti policijos suvestines, palyginti, kiek nusikaltimų užregistruojama miestuose ir kaimuose, čia yra gerokai saugiau, net ir gatviniame kaime, kur gyvena kaimynai, su kuriais reikia sveikintis“, – kalbėjo R. Sadauskas.
Karolina pasakojo, kad jų rastas sklypas buvo toks didelis, kad ir jų draugai susidomėjo galimybe ten kurtis. Sklypą įsigijo keliese, pasistatė kelias sodybas, vieta ima panašėti į ekogyvenvietę. Tiesa, pradžioje to neplanavo. Keli draugai pasisvečiavę taip pat greta nusipirko sklypus, baigia atkurti kaimą, kuris sovietmečiu buvo iškeltas. Dabar sodybų čia daugiau nei kada nors.
R. Sadauskas kalbėjo, jog norint gyvų susitikimų nuvykti į renginį, susitikti su draugais, nėra sudėtinga. Iki karantino kiekvieną savaitę tekdavo būti Vilniuje, per karantiną pusmetį nesilankė Vilniuje, tačiau sodyboje vakarai neprailgsta, ypač kai puikiai veikia internetas.
Pats pašnekovas buvo išnuomojęs savo sodybą vilniečių šeimai, jie prabuvo ten maždaug savaitę. Norėjo pernakvoti, stebėti, kaip šeimos nariai jaučiasi čia. Įsitikino, kad sodybos jiems vis dėlto nereikia.
Paklausti, ar išties kaime gyventi pigiau nei mieste, pašnekovai kalbėjo, jog nebūtinai. Karolinos žodžiais, nuo gyvenamosios vietos išleidžiamų pinigų suma nepriklauso. Jei reikia kasdien važinėti į darbą, jei statyboms imi paskolą, neužsiaugini maisto, o perki, nėra pigiau.
R. Sadauskas antrino, kad kainos kaimo parduotuvėje nuo miesto nesiskiria. Šildymas gali būti pigesnis, bet nebūtinai, tas priklausys nuo namo būklės ir pasirinkto šildymo būdo. Saulė ir vėjas visur nemokami.
Jeigu darbas nuotolinis, išlaidos mažėja transportui, kas sudaro didelę išlaidų dalį. Tai viena svarbiausių biudžeto eilučių.
