– Kas auga Jūsų sodyboje?
– Iš šios sodybos diedukai išvažiavo į Sibirą. Sovietmečiu namas buvo nugriautas, visi medžiai išpjauti, įrengta melioracija. Grynai tarybinių laikų kolūkio laukas.
1990-aisiais, nepriklausomybės metais, čia buvo pasodinta beržų eilė – dabar jiems 30 metų. Mes atsikėlėme 2006-aisiais, dabar turime prisisodinę labai daug medžių. Prieš trejus metus su vaikais skaičiavome, kiek skirtingų rūšių medžių čia turime, tai priskaičiavome 300. Dabar, turbūt, bus kokie 400.
Dabar po truputį einame ten, kur norime eiti, o pradėjome visiškai nuo nulio.
– Pradėkime nuo beržo. Koks tai medis? Kada žinoti, kad beržas sodyboje tiks, o kada galbūt geriau pasirinkti kitą medį?
– Neįsivaizduoju situacijos, kad beržas netiktų sodyboje. Vadinamas pionierine rūšimi, vadinasi, auga beveik bet kokiomis sąlygomis – tiek rūgščioje, tiek nerūgščioje dirvoje, šlapioje ir sausoje.
Viena pirmųjų medžių rūšių, kuri pradeda augti iškirstose plynėse. Nepaprastai gražus medis. Neįsivaizduoju vietos, kur netiktų beržas. Tik, kalbant apie beržą, reikia turėti mintyje, kad, pavyzdžiui, jo negalima genėti pavasarį, nes tada bėga sula, negali karpyti, kada panorėjęs.
Jei sodyba nedidelė, 5–6 arai, galbūt, beržas būtų per didelis medis, nes jis užima daug vietos. Bet jį gali karpyti. Beržas yra iš tų medžių, kuris iš lietuviškų medžių prasčiausiai pakenčia karpymą, bet vis tiek – pakenčia. Aš turiu keliolika ar keliasdešimt beržų, kuriuos karpau kas metus ir jie labai gražiai atrodo, labai puikūs medžiai.
– Tokiu atveju juos formuoti reikėtų rudenį?
– Kai pasirodo lapai – šiandien galėtum eiti ir formuoti. Prieš dvi savaites dar buvo per anksti. Tą darbą gali daryti iki kitų metų vasario mėnesio.
– Pavojingiausias genėjimui metas yra kovo mėnuo?
– Taip, kovas-balandis.
– Sula – vienas iš beržo privalumų. Kokios brandos turi būti beržas, kad galėtume iš jo gauti sau sulos?
– Tai, turbūt, priklauso nuo keleto dalykų. Jei prie namų turi ne vieną, o keletą ar keliolika beržų, tai išgręži skylutę ir viskas – bėga sula.
Tvarkingai leidžiant sulą, po to užtaisant skylutę, medžiui nepakenksite. Galbūt kažkiek kenks, jei norėsi beržą nupjauti ir panaudoti lentoms. Tada – taip, bus negerai. Tačiau jei prie namų turi pavienių beržų, „kubai“ nelabai rūpi, tada, manyčiau, sulą leisti galima – beržui nekenkia.
– Kalbant apie beržo trūkumus, esu girdėjusi – labai šiukšlina?
– Išvis nešiukšlina. Aš turiu kelis šimtus beržų. Kokius du šimtus kieme, ir man jie nešiukšlina. Beržo lapas labai greitai sutrūnija. Per metus, pavyzdžiui, kas šįmet nukrito – jau pavasarį sutrūnijo. Tarkime, ąžuolas, skroblas ar bukas – jų lapai laikosi labai ilgai, net kelerius metus. Tai tokie, galima pasakyti, šiukšlina daugiau, tačiau čia irgi ne šiukšlinimas.
– Juk tai yra viena iš priežasčių, kodėl medžiai yra tokie naudingi sodyboms – jie palaiko visą ekosistemą, gyvybę sodyboje. Kalbant apie ąžuolus užsiminei, kad jų lapai tikrai lėčiau suyra. Jei norėtume pasisodinti ąžuolą savo kieme, ką dar turėtume žinoti?
– Ąžuolas gali užimti labai daug vietos. Pavyzdžiui, vienam ąžuolui 6 arų sklypas gali būti per mažas. Bet tai užtrunka šimtą metų – jei mes su tavimi šiandien pasodintume, tai mes jo turbūt nesulauktume.
Šiaip ąžuolas – vienas iš labai greitai augančių medžių, turbūt, greičiausiai. Kiti nenori ąžuolo, nes, neva, lėtai auga. Per metus jo ūgliai paauga 1,5 metro, ir tų ūglių gali būti keli šimtai ar keli tūkstančiai. Jei ąžuolą pasodinsi šiandien, tai kitais metais, atrodys, jis nepajudėjo, dar kitais – beveik nepajudėjo. Po kokių penkerių metų pradeda augti nežmonišku tempu.
Tai visiems žmonėms labai tinkantys medžiai, kurių gražūs lapai. Vienas paskutinių sprogsta. Pavyzdžiui, ąžuolą galėtume sodinti dar šiandien, kai daugumos kitų medžių sodinti jau negalima.
– Jei mes norėtume ąžuolo, bet dirvožemis netinkamas: nederlingas ar dirva yra užmirkstanti. Kada žinoti, kad ąžuolas yra medis ne mūsų sodybai. Ar tokių nėra?
– Ąžuolui reikia derlingesnės žemės, jei būtų smėlis, kur nors Dzūkijoje ar Molėtuose – sodinti galima, tik jis ten augs sunkiau: lėčiau, nepasieks tokių matmenų kaip paprastai pasiekia ąžuolas. Pavyzdžiuj, pas mus, pakaunėje, mano namuose, vyrauka priemolio dirvožemiai – čia auga nepaprastai gerai. Ąžuolą gali visur sodinti, bet jei vyrauja priemolis – reikėtų iškasti duobę ir pridėti geresnės žemės.
– Dar sakoma, kad ąžuolas „šiukšlina“, bet kitaip. Aišku, kalbame ne apie jauną medelį, apie brandų – mėto šakeles…
– Vieną kartą turėjau užsakymą Kaune, Žaliakalnyje, atvažiuoti genėti medžio. Atvažiuoju – pasirodo, ten Kauno ąžuolyno parko ąžuolas: storas, apimtis, gal keturi metrai, nepaprastai gražus medis. Man kaunietis klientas nurodo, kad reikia nupjauti visas storąsias šakas. Sakau: „Taip negalima – taip genėdami nužudysite medį, iš pradžių gaukite leidimą.“
Žinau, kad tokiems darbams leidimo jis negaus. Paklausiau, kodėl nori jį genėti. Pasirodo, kad jis, nusipirkęs naują nedidelį automobilį, pasistatė jį po tuo ąžuolų, krenta gilės. Jis nusprendė, kad jam reikia ąžuolą nupjauti. Mano galva, sklypas su ąžuolu – dvigubai vertingesnis. Jei nusipirkai sklypą su ąžuolu ir gilės „tranko“ mašinos stogą, gali mašiną pasistatyti kitoje vietoje, o gilės, krisdamos, nepalieka nei žymės, nei ko, juk ten yra tik gilės.
– Jei ąžuolui ieškotume derlingesnės vietos – ką daryti, jei jos neturime? Kas gerai augtų Dzūkijos smėlynuose, nederlinguose Molėtuose ar kažkur prie jūros, kur smėlis? Kokiems medžiams ten būtų geriausia vieta?
– Paprastoji pušis. Ji yra tikrai neprasta – labai labai gera ir gerai auga visokiose vietose: tiek derlingose, tiek nederlingose. Smėlynuose ji auga puikiai. Nepaprastai gražus medis, bet, kad pamatytum visą grožį, ji turėtų sulaukti šimto metų. Bendrai, pušis gerai auga nederlingose smėlingose vietose, kur kiti medžiai auga sunkiai.
– Ar savo sodyboje augindami pušis turėtume žinoti kažkokių niuansų, kaip jas prižiūrėti? Kad spygliai krinta – natūralus dalykas. Bet kokie klausimai dažniausiai kyla sodybų šeimininkams? Su kuo esi susidūręs?
– Man labai gražu ir mažos, ir didelės pušys. Jei nori turėti nedidukę pušį, tai gali 30 metų ją genėti, nulaužyti, laikyti iki 2,5 m aukščio – ji bus labai tanki, labai labai graži ir visiškai nedidelė. Viskas labai paprasta – birželio mėnesį reikia nulaužyti spyglius.
Iš kitos pusės, patys gražiausi miesteliai, kurortai, tokie kaip Kulautuva, Kačerginė – įspūdingi, gražūs dėl savo pušynų. Iš Nemuno abiejų pusių – iš kairės, ir iš dešinės yra smėlio dirvožemiai. Nelabai kas auga, bet labai gerai auga pušys.
Jos yra aukštos, storis gal kokių 2–2,5 m, apačioje neturi nei vienos šakelės, visos – medžio viršūnėje. Tačiau tie miesteliai-kurortai ir yra tokie įspūdingi dėl savo pušų, tai visai nereiktų bijoti, kad nedideliame 6 arų sklypelyje užsiauginsi tokią milžinišką pušį. Reiktų tuo tik džiaugtis. Aišku, mes tokios aukštos pušies nesulauksime, tam reikia 100–120 metų.
– Taip, jei taip pasiseka gyvenime, kad turi sodybą su jau brandžiais medžiais, tai tiesiog gali džiaugtis, tą įvertinti ir nesugalvoti nukirsti tokio gero dalyko…
– Tikrai taip. Man yra ne kartą yra buvę, kad, pavyzdžiui, žmonės nusiperka naują sodybą ir samdo mūsų įmonę, kad viską iškirstų ir išpjautų. Tai mes atvažiuojame, viską iškertame ir išpjauname. Tokius medžius, kuriuos dar įmanoma persodinti – jei tinkamas laikas, paprastai aš išsikasu ir vežu į savo namus.
Aš juos namuose pasodinu ir po to, galbūt, kam nors parduodu. Kartais po kelerių metų net tiems patiems žmonėms. Jie viską išpjauna ir po to nori apželdinti. Tada žiūri, kur nusipirkti didesnių medelių – dabar labai populiaru sodinti iš karto didesnius medžius. Jie išleidžia krūvą pinigų, kad juos iškirstų, o po to dešimt kartų didesnę krūvą, kad kažką pasisodintų. Bet kartais tokių „milžinų“ už jokius pinigus neįmanoma pasisodinti.
– Taip, tikra tiesa. Man atrodo, labai dažnai mes į medžius žiūrime vartotojiškai, tarsi tai yra tik augalas, kuris duoda pavėsį, ant kurio galima pakabinti hamaką. Iš tikrųjų labai dažnai medžiai yra iškertami ir tik vėliau susimąstoma. Juk medis yra neastkiriama visos ekosistemos dalis. Kartais vieno brandaus medžio niekaip neatstos 4 jauni, tik ką šviežiai pasodinti medeliai.
– Turbūt ir 40 sodinukų neatstos to vieno medžio – nekalbant apie keturis. Vienas brandus medis yra tikrai kur kas svarbiau nei kažkiek pasodintų naujų sodinukų.
– Žinau, kad tu gamini inkilus – tai tema, tiesiogiai susijusi su medžiais sodyboje. Kada galima iškelti inkilą medyje? Kalbame ir apie jaunus, kuriuos, sakėme eisime šiandien sodinti, ir apie brandžius, kuriuos jau turime sodyboje. Kada jau galima kelti, kad paukščiui ten apsigyventi būtų smagu ir medis nepradėtų linkti – nepadarytume žalos, o tik naudos?
– Pagal tradiciją inkilai keliami pavasarį. Tačiau iš praktikos, gyvenimo galiu duoti tokią garantiją – geriausia inkilą kelti tada, kai sugalvoji. Negali būti nei per anksti, nei per vėlai.
– Kalbant apie medžio augumą, norėjau paklausti: būna, kad dar nepakankamai stiprus, nepakankamai užaugęs medis, kad inkilą atlaikytų?
– Šiap tai taip: jei šiandien pasodinsime medelį, tai negalime dabar iškelti inkilo. Nulinks ant žemės, nulaušime. Jei neturi bent šiek tiek paaugusių medžių – bent jau turi būti 20 metų medelis, kad galėtume jame ramiai iškelti inkilą – galime iškelti ant namo sienos, bet kur. Gali iškelti kuolą ir kabinti inkilą ant tvoros, gali – ir ant paties kuolo. Bet paprasčiausia – labai puiku iškelti inkilą ant namo. Turėti sodybą ir neturėti, kur iškelti inkilo – tai yra neįmanoma, nesu matęs tokios sodybos.
– Kitaip sakant, nereikia čia „išsikalinėti“: yra sodyba – turi būti ir inkilas?
– Turi būti inkilas, ir čia tu darai naudą ne tik paukščiams, tu darai malonumą ir sau. Žiūri, stebi, kas ten gyvena. Žiemą ten kažkas ilsisi, nakvoja, vasarą ar pavasarį – peri. Tu ir sau, ir paukščiams, ir gyvybei darai „pliusą“.
– Taip mes kuriame ir puselėjame ekosistemą ir darome tik geriau visiems ekosistemos dalyviams, įskaitant ir mus pačius. Klevas – tikrai nėra pats dažniausias augalas sodyboje, bet tikrai yra nuostabių sodybų su jau brandžiais klevais. Ką reikėtų žinoti, jei sodyboje auga klevai arba, jei svarstote, kad klevų pasisodinti būtų visai smagu?
– Labai tinkantis medis, ką reikėtų žinoti, pagrindinis dalykas, kaip ir apie beržą: genėti reikėtų pavasarį, tačiau tuomet bėga sula. Iš klevų leisti sulą tikrai, manau, kad patartina ir galima, tik po to reikėtų susitvarkyti.
Turėti omenyje, kad klevas auga derlingesniuose dirvožemiuose, jei turime smėlingus, pavyzdžiui, Dzūkijoje, tai ten augs sunkiai arba reikėtų daugiau geresnio grunto. Dar reikėtų turėti minty, kad užauga labai didelis medis. Jei tai sodyba, tada viskas tvarkoje, bet jei 6 arų sklypas, tada vietos mažoka.
– Kaip žiūri į įvairias klevų rūšis ir veisles? Nes viena yra įprastas klevas, kurį galima būtų tikėtis rasti augantį sodyboje, o visai kitas reikalas – visokie „raudonlapiai japoniškos stilistikos kleveliai“, kurie gali atrodyti visai kitaip ir jų lepumas kitoks.
– Man patinka visi klevai. Mūsų paprastas lietuviškas klevas užauga iki 40 metrų. Devynaukštis, sakykime, 27 metrai, tad vos ne kaip du devynaukščiai. Gali būti kokie 5–6 m apimties – nepaprastai gražus medis.
Tačiau man labai labai patinka ir kitos klevų rūšys ir veislės – tas pats plaštakiškasis klevukas (lot. Acer palmatum), japoniškas. Jie yra mažiukai klevukai ir pas mus gali pašalti, kartais būna kad pašąla, bet kai kurios veislės auga puikiai.
Kitokie klevai irgi labai gražūs. Pavyzdžiui, gyvatžievis klevas. Žievė atrodo kaip gyvatė: žalia su baltais brūkšniukais arba su raudonais brūkšniukais. Nepaprastai gražus.
Turiu dar tokį klevą, jis vadinasi „pilkasis klevas“ (Lot. Acer griseum) – jis yra labai ypatingas dėl žievės, ji yra atsilupanti, labai graži, nepaprasto grožio. Tie klevai irgi linkę pašalti.
Aš trejus metus tokį auginau savo sodyboje. Dabar mes žiemų neturėjome: ši žiema buvo šalčiausia, bet maksimumas pas mane buvo -24C˚, tad nieko tam klevui neatsitiko. Bet gali pašalti ir iki -34C˚, tai tada galbūt rizikos šiek tiek yra. Man atrodo, kad visus klevus verta auginti – netgi labai verta būtų surinkti visą klevų kolekciją.
– Kaip pasirinkti medį alėjai ir kaip pasirinkti medį-solistą? Kurie iš mūsų aptartų medžių tiktų vienam arba kitam vaidmeniui?
– Klevas – iš tų medžių, kurie genėjimui pasiduoda nenoriai. Jei nori daryti gyvatvorę – tai klevas vienas iš tų, kurie nelabai tinka. Tačiau tiek soliterui, tiek grupei galima auginti visus medžius. Tik ar tu nori matyti vaizdą šiandien, po 30 ar po šimto metų? Jei dabar sodinsi kas 6 metrus – dabar atrodys keistai: 1,5 m. aukščio, piršto storio medeliai kas šešis metrus atrodys per skystai. Bet po 100 metų atrodys labai gerai.
O jei dabar padarysi gyvatvorę, susodinsi kas 60 cm, tai jau dabar atrodys visai neblogai. Bet po 60 metų sakys: „Kas čia sodino? Gal jie nieko nesupranta apie medžius?
Padaryti, kad būtų gerai ir šiandien, ir po 50 metų, nėra tokios galimybės. Turi daryti arba kad dabar būtų gražu arba, kad po 100 metų. Mano galva, geriausia daryti, kad gražiai atrodytų šiandien, o kaip bus vėliau – laikas parodys. Galbūt kažkuriuos medelius iškasi ir kam nors padovanosi, galbūt – parduosi, o gal kažkada papraščiausiai nupjausi. Ir nieko tokio.
– O liepos? Liepų alėja – klasikinis vaizdas.
– Visiškai klasikinis ir labai, nepaprastai gražus. Turint kokį nors keliuką, liepų alėją privalo turėti kiekvienas žmogus. Labai gražus medis, labai tinka ir puikiai pasiduoda genėjimui.
– Ar liepos – iš tų augalų, kurių taip pat reikėtų ilgai laukti, kol jos sukurtų aiškiai matomą alėją?
– Mano namuose yra liepų alėja. Ją sodinau prieš 10 metų – didesnius medelius, gal ketverių metų. Bet kai pasodinau, alėja atrodė tokia skysta, o dabar po dešimties metų brandi. Dabar liepų kamienai – mano rankų storio. Nėra jie dideli, stori, bet patys medžiai, visi atrodo puikiai. Įėjęs į šią alėją jau jautiesi, kad tu alėjoje.
Kai pasodinsi tuos mažus medelius, tai vis tiek kelerius metus reikės palaukti. Bet liepos labai greitai auga, puikiai pakenčia genėjimą – labai labai gerai tinka, bet kokiam formavimui.
– Kokiu atstumu sodinote liepas?
– Aš sodinau kas 3,5 metro ir šachmatais. Vienoje gatvės pusėje – kas 3,5 metro, o kitoje – per vidurį 3,5 m. Suaugusios taip gerai, kad dabar vaikštai per vidurį – jame išsikirpau šakas. Dabar liepos aukštos, kokių 7–8 m aukščio, kamienai maždaug rankų storio. Alėja atrodo puikiai.
– Mes dar neaptarėme eglių, nors jos tipiškas, lietuviškas medis. Gal rečiau sodybose pasitaikantis, nebent gyvatvorėse, ar ne?
– Pasitaiko gana dažnai. Ypatingai šiais laikais, kai žmonės nori pasisodinti kalėdinį medelį,iš vazono, šast – ir prigyja. Reikia turėti omenyje, kad eglė užauga milžiniška. Jos labai didelė laja.
Tad, jei jį sodini dėl puošimo, tai reikėtų sodinti kažkokį kitokį medelį, nes po 20–30 metų jo papuošti bus neįmanoma – bus dvigubai didesnis už namą. Reikia turėti omenyje, kad eglė turi paviršines šaknis: po jomis nei vejos išlaikyti gali, neįmanoma, po eglėmis niekas neauga.
Nepaprastai gražus medis. Privalo būti kiekvienoje sodyboje. Tik jam reikėtų truputėlį skirti vietos. Iš jos galima formuoti alėją ar gyvatvorę – tinka viskam.
