Jei nerandi nusipirkti, gali nusilieti
Lina šypsosi pasakodama, kad šį naująjį pomėgį jai prieš trejus metus kartu su trečiąja dukrele atnešė gandrai. Būdama meniškos prigimties ji save jau buvo išbandžiusi įvairiose srityse, tačiau nė vienas užsiėmimas neteikė širdžiai tiek džiaugsmo, kiek šis „žaidimas“ su cementu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto noro rasti akiai mielą vazonėlį moters taip mėgstamiems sukulentams. Apėjusi visas parduotuves Plungėje sako supratusi, kad bus paprasčiau pačiai pasigaminti norimą, nei toliau tęsti paieškas. Socialiniuose tinkluose apžiūrėjusi panašius gaminius iš cemento, susiruošė į statybinių medžiagų parduotuvę.
„Peržiūrėjusi nuotraukas internete pagalvojau – o kodėl negalėčiau pati taip? Parsitempiau cemento, parsitempiau žvyro, ir padėjau...“ – juokiasi trijų dukryčių mama. O kadangi pirmasis „blynas“ neprisvilo, norėjosi bandyti vėl ir vėl.
Moteris pasakoja, kad šiais laikais galima įsigyti specialiai tokiems dirbiniams paruoštų mišinių, tačiau ji mėgstanti visą procesą atlikti savomis rankomis. Ir viską planuojanti taip, kad reikėtų kuo mažiau išlaidauti kokioms nors priemonėms ar medžiagoms. Dėl to kūrybiniame procese puikiai praverčia buityje randamos priemonės. Mišinį gaminiams moteris sako maišanti savo virtuvėje maistui gaminti skirtu maišytuvu, formas išgaunanti iš įvairių namie turimų indų bei kitų rakandų, o spalvas – iš dukrelių pastelių.
Ir išties nė nepagalvotum, kad įmantrią, tarsi burbuliukų įspaudais puoštą, gėlių vazonėlio formą pavyko išgauti cemento mišinį sustingdžius plastikiniame butelyje nuo sulčių, o didesnis vazonas gofruotais šonas išgautas panaudojus plastikinę dėžutę, į kurią prekybos centruose pakuojami tortai.
Paėmęs į rankas pieštukinę tikriausiai nė neatspėtum, kad ji išlieta panaudojus riešutų sviesto indelį, o padėkliukas žvakėms ar papuošalams atkartoja lėkštės sriubai formą.
Lieti, džiovinti, drėkinti, vėl džiovinti
„Kūrybiniai eksperimentai su antrinėmis žaliavomis“, – taip šį procesą vadina pati Lina. Tarp jos sukurtų interjero detalių, gėlių vazonėlių ir muilinių vienas kitas gaminys išsiskiria gaivia pasteline spalva. Paklausta, kaip išgaunanti tokią, moteris šypsosi – dukrelių pastelėmis. Vėlgi – tuo, ką galima rasti po ranka ir kam nereikia papildomai išlaidauti. O įvairiausius pilkos spalvos atspalvius sako išgaunanti maišydama baltos ir juodos spalvos cementą. Muilines, kurios neišvengs kontakto su vandeniu, dar ir nulakuojanti.
Bet tai jau paskutiniai žingsniai visame kūrybiniame procese. Prieš tai reikia užsimaišyti cemento ir smėlio mišinį, supilti jį į norimą formą, tada vidun dėti kitą indą, kad jis suformuotų norimo dydžio angą, prislėgti jį kokiu akmeniu, kad gerai prisispaustų, ir palikti džiūti. Išėmus drėkinti, vėl džiovinti, tada galiausiai šlifuoti.
„Nėra taip, kad supylei, kitą dieną išėmei ir jau – baigta“, – sako Lina. Ji pasakojo ne kartą konsultavusis su uošviu, kaip dirbti su cementu, kad jis tvirtesnis būtų, išdžiuvęs netrupėtų. Pati, baigusi floristikos ir želdynų projektavimo studijas, apie šį procesą išmanė tik tiek, kiek perskaitė internete, tad kaime gyvenančio ir įvairius ūkio darbus išmanančio uošvio patarimai labai pravertė. Jis prisiminė, kaip statant trobas iš cemento lieti pamatai, kaip jie kelis kartus laistyti vandeniu, jog neskilinėtų.
Šį principą Lina dabar taikanti ir savo virtuvėje, kur ir gimsta jos visi gaminiai. Nors aplinka – namų, tam tikrų saugumo reikalavimų būtina laikytis ir čia. Kad neprisikvėpuotų cemento dulkių, nosį ir burną būtina pridengti respiratoriumi ar bent medicinine kauke, o rankas saugoti darbinėmis pirštinėmis, nes jos nuo cemento kenčia labiausiai.
Galbūt dėl to šis procesas Linos dukryčių nevilioja. Mergaitės raukosi ir nuo specifinio cemento kvapo, tad moteris sako labiausiai mėgstanti dirbti vakarais, šeimai jau sumigus. Tiesa, nors dukrytės nesiveržia padėti mamai maišyti cemento, tačiau mėgstančios nusisavinti vieną ar kitą jau pabaigtą jos gaminį. Vienai staiga prisireikia, kur pieštukus susidėti, kitai – auginamas gėles susisodinti. O pagrandukė mėgstanti pasisiūlyti papuošti mamos kūrybą savo piešiniais.
„Jei to reikia – daryk“
Moteris sako, kad įvairūs menai ją traukė nuo mažumės. Gal dėl to ir pasirinko studijuoti floristiką bei želdynų dizainą. Studijų metu įgytas žinias pritaikė išvykusi padirbėti į užsienį. Kurį laiką dirbo šį darbą ir jau grįžusi į Lietuvą, tačiau taip ir nepavyko atsikratyti jausmo, kad tai nėra ta sritis, kuriai galėtų atsiduoti visa širdimi.
„Nejaučiau floristikai didelio potraukio. O dabar kur eičiau, ką bedaryčiau, dieną naktį galvoje sukasi mintys, ką dar galėčiau išlieti, kaip kitaip būtų galima padaryti, kažką naujo pritaikyti“, – apie dabartinį užsiėmimą kalba Lina. Ir tuoj skuba pasidžiaugti turinti didelį vyro palaikymą. Reiki sutikti – turbūt ne kiekvienas apsidžiaugtų žmonai namo partempus cemento maišą bei smėlio kibirą ir pareiškus, kad tuoj iš to kažkas bus.
„Vyras žino, kad be kūrybos aš negaliu, todėl visad sako: jei tau patinka, jei to reikia – daryk. Tik kad jo dažnai dėl darbinių kelionių nebūna namie, tai tuos 25-ių kilogramų maišus tenka pačiai tampyti“, – juokiasi moteris.
Paklausta, ką keisčiausio per tuos trejus metus teko išlieti, Lina prisiminė sykį būsimiems jaunavedžiams dovanojusi cementinį indelį vestuvių žiedams susidėti.
„Aš pati gal nė nebūčiau sugalvojusi tokio jo pritaikymo, o jiems ši medžiaga, sakė, bus kaip itin tvirtų santykių simbolis.“
Linos gaminiais apdovanoti jau ne tik artimieji bei draugai, bet ir draugų draugai. Kartais išvydę plungiškės kūrybą internete, į ją kreipiasi net ir kituose miestuose gyvenantys žmonės. Antai viena pažįstama paprašė išlieti jai vazoną, bet tokį, kad tik ji viena šitokį turėtų. Tokiu atveju net ir oro burbuliukų suformuotos kiaurymės gaminį padaro dar išskirtinesnį. Juk antro tokio nei sukursi, nei įsigysi.
