Tačiau aplink vis tiek sklando nepaaiškinamas orumo, istorijos, grožio jausmas. Pasivaikštai, sėdi į automobilį ir važiuoji namo, šiek tiek lydimas širdgėlos.
Juk kažką pakeisti ne tavo valioje. Bet ar tikrai? Kamariškių dvaro istorija yra ryškus įrodymas, kad valstybei delsiant asmeninės žmonių pastangos gali išsaugoti mūsų kultūros paveldą.
„O kas, jei ne mes?“ – sako apleistą dvarą Zarasų rajone įsigiję Arūnas ir Monika. Beveik prieš 10-metį įkūrę „Inovatorių slėnį“ Antalieptės miestelyje, jie toliau tęsia periferijos kultūros paveldo gaivinimą. Be didelių investicijų – su žmonių pagalba, kaip patys sako, džiazuodami.
– Arūnai, Monika, kaip viskas prasidėjo? Įsigyti apleistą dvarą viduryje niekur – skamba kaip nemenka avantiūra.
Monika (M.) – Čia ir buvo avantiūra! Jei žinotum, kas tavęs laukia, gal ir geriau pagalvotum… Bet aš nemanau, kad nedarytume.
Kai keliaudavome susitikti su projektų partneriais į Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, be galo žavėjo, kaip paveldas tvarkomas tose šalyse. Kuo gali pavirsti bažnyčios, kai nebėra tikinčiųjų bendruomenės, kaip transformuojami kiti objektai.
Jau kurį laiką mūsų galvoje sukosi mintis įsigyti ir vystyti dvarą. Galvojome apie kitą, esantį netoliese, Rokiškio rajone. Deja, jis mums buvo gerokai per brangus, todėl tai buvo labiau pajuokavimai nei rimti planai.
Kamariškes Arūnas šiek tiek žinojo. Ir viskas sutapo – vieną dieną tiesiog paskambino Zarasų rajono savivaldybė ir pasiūlė įsigyti dvarą. Ilgą laiką vyko aukcionas, niekas jo nepirko, kaina krito, apskritai buvo baiminamasi, kad įsigys kažkas, turintis blogų interesų.
Tuo metu gyvenome Antalieptėje, nuvažiavome prie dvaro į visišką kemsyną, apėjome, apžiūrėjome… Ir daugiau nelabai reikėjo kalbėtis. Tokios vietos turi savitą aurą, daug sukaupto gėrio.
Supratome, kad reikia. O kas, jei ne mes? Turi būti gana pakvaišęs, kad tai darytum. Tuomet ten net nebuvo telefono ryšio. Mums tai atrodė privalumas. Kamariškes iškart matėme kaip erdvę, į kurią gali pabėgti – visiškas vienkiemis poilsiui, kūrybai.
Arūnas (A.) – Prikėlinėdamas dvarą, istorinę vietą, kartu dideliu spinduliu darai teigiamą poveikį. Jau šiandien Kamariškių dvaras toje apylinkėje yra vienas labiausiai aptarinėjamų dalykų. Kaimelių širdis ir yra paveldo objektai, nes jie atskleidžia seną istoriją. Mes esame tokie, nes buvo ši istorija.
Manau, kad periferijoje griūvant dvarui griūva ir vietos gyventojų moralinės vertybės, griūva identitetas. Kai dvaras keliasi, vėl ateina viltis, domėjimasis savo šaknimis. Tad atstatydami dvarą mes atstatome ne tik sienas,tačiau ir apylinkės žmonių identitetą.
Todėl man tikrai sunku suprasti, kodėl Lietuvoje šiais gerais ekonomikos laikais su visa derama demokratija mes vis dar turime tiek daug apleistų kultūros paveldo vietų. Kodėl mes sugebame statyti brangiai kainuojančius naujus pastatus, bet neinvestuojame į kultūros paveldą, kuris tikrai nėra tik plytos ir sienos.
– Žinau, jog dvarą perėmėte be jokios išlikusios istorijos, kad ir kaip tai būtų keista ir apmaudu. Kaip sekėsi surinkti istorinę medžiagą?
(A.) – Atvykę radome dvarą, kuris jau 30 metų stovėjo be stogo. Buvo vagiamos plytos, ardomi pastatai, aplink pilamos šiukšlės… Toks pat požiūris buvo ir į istorijos rinkimą. Istorija niekam nebuvo įdomi, jos visai nebuvo.
(M.) – Kai nusipirkome dvarą, gavome ploną gal 20 lapų bylutę, paprasto buto dokumentai būna didesnės apimties. Jokių brėžinių, jokios istorijos… Net dvaro teritoriją buvo sunku nustatyti. Bandant surinkti medžiagą mus tikrai nuvylė muziejai.
(A.) – Šios institucijos yra atsakingos kaupti žinias apie kraštą, daryti tyrimus. O mums teko net muziejaus įstatus susirasti ir parodyti jiems, kad pagrįstai prašome informacijos.
(M.) – Tačiau tikrai džiaugiamės savo savanoriais istorikais. Jie labai pamėgo dvarą ir po trupinėlį rinko informaciją iš įvairiausių šaltinių, galiausiai tai atgulė į istorinį tyrimą.
(A.) – Detalės dar bus pildomos, nes dėl pandemijos nepavyko patekti į visus norimus nelietuviškus archyvus. Įdomu tai, kad dvaras yra Kuršo teritorijos palikimas. Istorija daug ką paaiškina, pavyzdžiui, kaip kaime atsirado sentikių.
– Nesate didelis investuotojas, neturite didelių lėšų dvaro restauravimo darbams. Visgi iki šiol atlikote nemažai darbų – vienas dvaro flygelis jau apsaugotas, su stogu, durimis. Kaip jums tai pavyksta?
(A.) – Savo veiklose dažnai neturime pinigų, bet vis tiek kažkaip išsisukame. Tad ir šį sykį galvojome – na, kaip nors, žmonių paprašysime, patys daug ką galime pasidaryti…
Taip ir pradėjome džiazuoti. Nuo pat pradžių viską darėme atvirai – dvaro restauravimo darbais dalijamės „Facebook“ paskyroje. Tai įkvepia žmones ir jie nori prisidėti.
(M.) – Svarbu, kad visa „Inovatorių slėnio“ komanda „serga“ už Kamariškes, aukoja papildomas darbo valandas, sutinka į dvarą nukreipti uždirbtas lėšas. Kiekvienas supranta, kad šiai vietai jų reikia dabar, situacija tokia, kad laukti negalima.
Mums labai gelbsti tai, kad turime savo meistrų komandą, dirbančią Antalieptėje. Atsiranda fantastiškų įmonių, kurios ima ir padovanoja stogą ar padaro brėžinius. Tokie dalykai labai daug kainuoja.
Tikrai yra daug gerų žmonių, kurie prisideda aukodami. Ir tai labai svarbu ne dėl pačios sumos, o dėl jų palaikymo – kai supranti, kad esi ne vienas, jauti, kad vis didesniam ratui tai rūpi. Žmonės savanoriškai atvyksta į talkas, per kurias daug ką galima nuveikti. Taip ir judame į priekį.
– Kokius didžiausius iššūkius įvardytumėte dvaro prikėlimo procese?
(A.) – Be abejo, visos techninės dokumentacijos yra didelis iššūkis.
(M.) – Apskritai visa Kultūros paveldo politika. Ne žmonės, kurie neretai nuoširdžiai konsultuoja, o patys įstatymai yra klampūs.
(A.) – Kitas svarbus dalykas – pastatų būklė. Negalime laukti, kol pritrauksime investicijų. Dvaras kiekvieną dieną griūva. Reikia daryti greitus sprendimus, o ne laukti visų sutvarkytų dokumentų, kurie bus puikūs, bet tuomet nebus ką saugoti.
Iššūkis yra ir dvaro aplinka, parkas. Mūsų partneriai gamtininkai čia rado nykstančių rūšių, tad parką projektuojame taip, kad jos būtų išsaugotos. Nekirsime medžių, nesodinsime naujų augalų, atkursime tvenkinių sistemą. Iššūkiu galėčiau įvardyti ir bebrą, kuris toliau graužia medžius!
– Arūnas kartą yra minėjęs, kad regione prikeliant kultūros paveldą bendruomenės požiūrį reikia pakeisti iš griovėjos į kūrėją. Kaip sekėsi šiuo atveju, koks aplinkinių žmonių požiūris į jūsų veiklą dvare?
(M.) – Kai pradėjome važinėti į dvarą, kaimelyje į mus vis atsisukdavo – kažkokia nematyta mašina. Anksčiau ten niekas nevažiuodavo, nebent šiukšlių išpilti. Vėliau mašinų tik daugėjo, atvykę savaitgaliais vis ką nors sutinkame, žmonės atvyksta tiesiog pažiūrėti, pabūti.
Anksčiau tai buvo kolūkio pastatas, kurį galėjai išvogti. Dabar tvarkydami dvarą mes paliekame įvairius įrankius, priemones – niekas nėra dingę. Vadinasi, požiūris tikrai keičiasi. Priešiškumo šiuo metu nėra. Stengiamės bendrauti su žmonėmis ir parodyti, kokia nauda iš viso to bus jiems patiems.
– Kokia jūsų Kamariškių dvaro ateities vizija?
(M.) – Dar iki galo nėra aišku, kaip viskas atrodys. Tačiau nuo pat pradžių vadovaujamės dviem principais. Pirmiausia – sukurti kultūros paveldo erdvę, kurią žmonės galėtų patirti. Tai tikrai nebus muziejus, norime, kad tai būtų atvira, kad žmonės galėtų čia nevaržomai būti. Antra – sukurti lėto gyvenimo erdvę, kur žmogus gali nuo visko pabėgti, atitrūkti.
Tai padiktuoja pati dvaro vietovė. Pabėgimą matome per kultūros paveldą, gamtą ir kūrybą. Norime paversti tai lanksčia poilsio erdve – nebūtinai atvykusius turi pasitikti baltai apsirengęs jogos treneris. Galbūt tau tiesiog reikia laiko ramiai paskaityti, nes įprastai sunku susikaupti, o gal paprasčiausiai nori gerai išsimiegoti.
(A.) – Taip pat įsivaizduojame dvarą kaip erdvę kultūros ir meno kūrėjams, kur jie galėtų atvykti ir nuo visko atitrūkti, užsiimti kūryba. Kartu tai būtų galimybė ir vietos bendruomenei atnešti aukštesnio lygio kultūrą.
(M.) – Dar šiemet turime planų dvaro erdvėse, kur išties likę tik griuvėsiai, įrengti glamping’ą (stovyklavietė su patogumais – red. past.). Norėtume integruoti stiklinius kubus, kurie būtų lyg kambariai. Taip sukurtume galimybę atvykusiems žmonėms apsigyventi
Prisidėti prie dvaro restauravimo darbų gali kiekvienas. Sekite „Facebook“ profilį „Kamariškių dvaras“ – paaukokite, atvykite į būsimas talkas. Jei esate specialistai, galintys vienu ar kitu būdu prisidėti prie profesionalių tvarkymo darbų, dvaro komanda mielai lauks jūsų žinutės.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
