Daugiau nei per dešimtmetį savo rankomis sodybą pastatęs verslininkas Viktoras Račkovskis (45 m.) labiau prisimena, kiek meilės čia įdėjo, o ne kiek pinigų investavo. Dabar poilsio oazės šeimininkas prakaitą lieja savo svajonių pirtyje ir prie krosnies.

Nusivilkęs kostiumą ir nusiavęs batus vilnietis V.Račkovskis su žmona ir vaikais čia randa tikrą poilsį po darbe patirto streso. Nekilnojamojo turto agentūros „Centro kubas NT“ ir „1Partner LT“ vadovas V.Račkovskis basas vaikščiodamas po Molėtų rajone esančią savo sodybą apie kiekvieną kampą gali pasakoti nesustodamas.

Kai prieš trylika metų Viktoras įsigijo šį sklypą, čia buvo apgriuvęs namas, augo kelios nendrės, buvo status kalnas. Vyro galvoje iškilo vizija susikurti poilsio oazę vienkiemyje: ten stovės namas, čia – pirtelė.

Pirmiausia išsikasė kūdrą ir planavo šalia jos pasistatyti pirtelę. Pirtelėje apsigyventi tol, kol bus statomas namas. Išlygino kalną, iš dešimties mašinų žvyro supylė kelią, seną gyvenamąjį namą nugriovė, tačiau naujo statyti taip ir nepradėjo. Nes pamatė, kad vietos užtenka, kad ir taip čia gera.

„Kiekviena vieta buvo šimtus kartų permąstyta, daug svajonių buvo realizuota. Stengiausi, kad viskas būtų ir kuo gražiau, ir kuo lengviau“, – pradėjo sodybos istoriją V.Račkovskis.

Kodėl kuo lengviau? Nes sodybą statė pats su savo draugais, kurie daugumą darbų darė pirmą kartą. Gręžė pamatus, dirbo su betono maišytuvais. Elektros nebuvo, tad naudojosi generatoriais. Pylė pamatus, klojo vamzdžius.

„Kokios srities darbus čia dirbome, tos srities specialistų turiu draugų. Su vienu betonavome, virinome, su kitu, rąstinių namų specialistu, statėme, galiausiai stogą keliese dengėme.

Pavyzdžiui, vandentiekio sistemą kūrėme kartu su draugu, kuris vadovavo šia įranga prekiaujančiai įmonei. Užsisakėme medžiagų, jis atsivežė instrumentų, padarėme, ir vanduo bėga. Daug dalykų čia darėme pirmą kartą – buvo tarsi suaugusiųjų konstruktoriaus dėliojimas“, – nusijuokė V.Račkovskis.

Nors viskas galvoje susidėliojo greitai, kai ėmėsi darbų, namo konstravimas užsitęsė. Kai namas jau buvo su stogu, prasidėjo grindų klojimas.

Viskas buvo statoma iš tokių pinigų, kurie nebuvo skirti būtinosioms reikmėms. O tokių vadinamųjų laisvų pinigų po krizės buvo nedaug, tad kuriam laikui projektas buvo įstrigęs.

Čia nebuvo elektros ir kai ją pavyko įsivesti, buvo ketveri aktyvių statybų metai.

Patys šlifavo ir dažė sienas, patys kalė lenteles, tik plyteles tualete ir vonios kambaryje patys pabijojo klijuoti, labiau pasikliovė specialistu.

„Galėjau ir pats plyteles suklijuoti, bet kadangi esu priekabus, kažin ar būčiau buvęs labai patenkintas rezultatu“, – šypsojosi Viktoras.

Visuomet buvo labai daug darbų, kuriuos reikėjo padaryti, o laiko – mažai. Tuo labiau kad atvažiuodavo tik savaitgaliais. Reikėdavo ir žolę nupjauti, ir dar ką nors atlikti. Taip savaitgalis ir praeidavo.

Tad galiausiai Viktoras susidėliojo griežtą planą, kada atvažiuos tik statyti namo. Taip pabaigė pirmąjį aukštą, kuriame yra virtuvė, sujungta su kambariu, tualetas ir vonios kambarys, tada – antrąjį, kur įrengti šeimos miegamieji.

Po to sutvarkė aplinką, kūdrą. Galiausiai ėmėsi pirties.

O pirtis – tikroji namų širdis. Juk minčių apie sodybą atsirado vien dėl to, kad Viktoras labai norėjo pirties. Viziją, kokia ji bus, keitė, tobulino kaskart apsilankęs kokioje nors pirtyje.

Pirmiausia pirtis turi būti erdvi, kad būtų pakankamai oro. Be to, ji turi būti gerai izoliuota.

Viktoro pirtis išėjo su dviguba izoliacija, kiekvienas plyšelis atskirai susandarintas. Jo pirtyje įgyvendinta daugybė išgrynintų sprendimų.

„Ant akmenų yra toks tarsi mažas dušas, į jį įpylus vandens jis po akmenimis tolygiai pasiskirsto ir iš lėto drėkina“, – paaiškino rodydamas pirties akmenis V.Račkovskis.

Būtent griežtas darbų suplanavimas ir padėjo per pastaruosius metus vyrui pabaigti savo sodybą. Vis dėlto Viktorui atrodo, kad iki visiškos pabaigos dar daug ko trūksta. Juokdamasis jis sakė tikintis, kad dar dešimties metų neprireiks.

„Mane pamalonino čia apsilankiusio kolegos žodžiai, kad viskas labai gražu, daug meilės įdėta. Apskaičiavome, kad jei reikėtų vienu kartu viską pirkti ir padaryti, tai kainuotų labai daug, o kai per tiek metų, tai nepasijuto.

Draugas klausė, ko čia daugiau įdėta – meilės ar pinigų? Jei apskaičiuočiau, kiek investuota lėšų, turbūt susinervinčiau. Todėl stengiuosi matyti, kiek daug meilės įdėjau į kiekvieną kampą“, – vaikščiodamas po namą sakė Viktoras.

Vyras apskaičiavo, kad darydamas darbus pats su bičiuliais kiekvienąsyk sutaupydavo – tai atsieidavo 3 ar 4 kartus mažiau. O draugams, kurie prisidėdavo prie statybų, atsidėkodavo kitais būdais, kad ir vakarienėmis, linksmu laiku po talkos.

„Draugai dirba vadovaujamus darbus, kur daug streso, tad jiems patiems fizinis darbas būdavo didžiausia atgaiva. Jie čia atvykdavo tarsi į darbo ir poilsio stovyklą.

Atvažiuodavo padėti ir dukros, daug prisidėjo žmonos brolis. Dabar jis pats turi sodybą, tai mainais dabar aš bandau atsilyginti“, – nusijuokė V.Račkovskis.

Įdomiausia, kad kiekvienas dalykas, į kurį besi pirštu, turi savo istoriją. Pavyzdžiui, dailylentės. Viktorui nepatiko gelsva medžio dailylenčių spalva, tad sugalvojo jas išbalinti.

Bet prieš tai reikėjo jas nušveisti. Šveitė jis pats, samdė vietos gyventojus. Kiek šlifavimo popieriaus buvo sunaudota! Galiausiai sumanymas buvo įgyvendintas.

Ant vienos iš kolonų terasoje buvo sužymėta, kaip kasmet keitėsi dukrų ūgis, tačiau galiausiai tai pačios dukros, kurios dalyvavo visuose namo statymo etapuose ir buvo puikios pagalbininkės, ir uždažė. Viktoras nusijuokė: tikriausiai reikia suprasti, kad jos nebeaugs.

Namas medinis, tačiau jame sumontuota ne viena išmanioji sistema. Pavyzdžiui, šildomas grindis šeimininkas gali telefonu įjungti nuotoliniu būdu net būdamas namuose Vilniuje.

Taip pat gali matyti, jei aplinkui vaikšto žvėrys ar atvažiuoja mašina, – sistema reaguoja, ir Viktoras viską mato savo telefone.

Šalia namo įrengtas uodų gaudymo aparatas, kuris skleidžia žmogui būdingą kvapą ir taip privilioja, o vėliau specialiu ventiliatoriumi sutraukia uodus.

Vasarą namo viduje Viktoras su artimaisiais beveik nebūna – mėgaujasi jaukia aplinka terasoje, prie pat tvenkinio, kuriame vyras priveisė amūrų, krašto.

Ir negali atsitraukti nuo įmantrios krosnies. Ji, kaip ir pirtis, – dar vienas vyro išsvajotas ir apgalvotas dalykas, be kurio sodyba būtų neįsivaizduojama. Ir neatsitiktinai – juk tarp artimųjų ir bičiulių Viktoras garsėja kaip puikus kulinaras.

Kaip turėtų atrodyti krosnis, jos vaizdą ir funkcijas mintyse tobulino domėdamasis skirtingomis krosnimis. Pagal visas jo idėjas išėjo labai subtilus įrenginys – „trys viename“.

Vienoje pusėje kazane verdamas troškinys, sriuba arba gaminamas plovas, kitoje pusėje – grilis. Jei nori, kaminą gali uždaryti, vamzdį pakreipti, ir grilis virsta rūkykla.

Krosnies sistemą kūrė ir braižė pats Viktoras, o pagal jo brėžinius ir pageidavimus ją darė meistras.

Firminis V.Račkovskio patiekalas – būtent šioje krosnyje kepta žuvis.

„Nei mano vaikai, nei žmona per daug žuvies nemėgsta, tačiau kai pagaminu aš, visi pasigardžiuodami valgo“, – pasigyrė V.Račkovskis.