„O viskas prasidėjo visai nekaltai. Tiesiog pakėliau beržo šaką, kuri buvo taip įspūdingai susiraičiusi, ir pagalvojau: ji – nepaprasta šaka. Iš jos gali kažkas gražaus gautis. Ir gavosi puiki žvakidė, kurią dar dabar turiu“, – prisiminė Vaclovas. Ir šis jo kūrinys visiškai nesusijęs su jo aistra, mat vyriškis darbavosi geležinkelyje.
Vaclovas sakė, kad specialiai susiraičiusių šakelių ar keistai išaugusių medžių neieško, tiesiog myli gamtą. Dažnai išeina paklajoti po miškus, gojus ir savaime pamato gamtos jau sukurtus meno kūrinius. Na, kartais šiek tiek tenka ranką pridėti, kad paryškintų tai, ką gamta sukūrė.
Vaclovo ir Genutės sodyba išgražinta medžio raizginiais. Dirbtuvėse, ant stalo, paruošta daugybė šakų, šakelių, iš kurių gausis gervės. Tai vienas mėgstamiausių Vaclovo darbų, mat kiekvienoje šakoje gervę gali rasti. Jei šaka daugiau susiraizgiusi, tai jau ir žvakidė bus sumeistruota.
Uosio dubenėliai, kedro puodeliai, obels žmogelis ir kiti darbai pavyksta savaime: „Ką gamta parodo, tą ir turiu. Štai ant sienos ropoja voras. Pats atropojo iš miško“, – juokavo Vaclovas, rodydamas ant sienos medžio gumbą su aštuoniomis kojomis, kurių nė viena papildomai nepritaisyta – pati gamta vorui visas kojas davė.
Iš raitytų šakelių Vaclovas yra surinkęs ne vienam kaimui to kaimo pavadinimą. Pagėgių bendruomenės garsusis Kalėdų Senelis puikuojasi būtent Vaclovo iš miško pargabenta šaka.
Vaclovas neišdidus ir pakviestas visada važiuoja į amatininkų muges, vykstančias įvairiausiuose miesteliuose, į bendruomenių šventes. Todėl ir prekių asortimentą teko plėsti. Taip ant kuklaus Vaclovo prekybos stalo, šalia žvakidžių, gervių, kitų medžio grožybių, atsirado mediniai šaukštai, mentelės.
Tik kad prekyba nebūna pelninga. Kiek gi žmogui gali reikėti žvakidžių? Tad teko kažką praktiško gaminti. „Bet suprekiautų pinigėlių tik degalams ir pakanka. Didelio ūkio nebeturime. Gyvuliukų neauginame, tad galime sau leisti į kitus pažiūrėti, save parodyti. Štai ir visa nauda iš mugių“, – pasakojo Vaclovas
O štai viena liga jis „serga“ rimtai. Pasirodo, Vaclovas ištisus dešimtmečius kolekcionuoja pašto ženklus. Jo kolekcijoje puikuojasi visi lietuviški pašto ženklai. Daug pašto ženklų – iš egzotinių šalių. Visa kolekcija kruopščiai suskirstyta temomis.
Vaclovas net skaičiuoti neskaičiavo, kiek tūkstančių pašto ženklų turintis ir kiek eurų ar dar litų jam ši kolekcija kainavo. Bevartant kolekcinius pašto ženklų albumus, tik iš Vaclovo pasakojimo tono supranti, kad štai vandens lašo formos pašto ženklas – itin retas, arba širdžiai brangus su Ventės rago atvaizdu ar Šilutės herbu ženklas, o kitas – vertingas itin, kadangi sunkiai įsigytas.
Visi sukaupti pašto ženklai dar niekur nebuvo demonstruojami, nes kolekcininkas supranta, kad pristatyti visuomenei neužtenka gražiai į albumus suskirstyti, reikia kokybiškai įrėminti po stiklu, o tam jau Vaclovas laiko gaili... Bet vilties turi – gal kada nors...
Taip ir su medžio grožybėmis – visada sakydavo ir galvodavo, kad tik sau, dėl savęs gamina. O vėliau jo garsiosios „gervelės“ tapo net respublikinio vokalinių ansamblių festivalio „Daina gydo sielą“ dalyvių prizu ir iškeliavo po visą Lietuvą.
Visokių keistenybių Vaclovas sugalvoja. Štai sumanė jis kartą mažus agurkėlius užspirituoti.
Ne, ne užpilti spiritu, bet tik užmegztą agurkėlį įkiša į stiklinį buteliuką ir leidžia jam jame augti. Kai tas paauga, užpila spiritu. Stebisi žmonės – stebuklai, kaip gi tas Vaclovas sugebėjo agurką per tokį mažą buteliuko kaklelį sukišti į vidų? O štai taip...
Ir nenuobodus Vaclovo gyvenimas. O Genutė tik stebisi, ir iš kur pas jos vyrą tiek kantrybės ir kruopštumo.
