Žmonai išvykus į užsienį vyras savo elgesiu nustebino visą Biržų rajoną

Važiuojant pro Kirdonis rudenį, kai medžiai jau numetę lapus, akys užkliūva už išskirtinės vienos sodybos puošmenos – sumažintos Biržų pilies kopijos ir gynybinio bokšto, apjuosto akmenimis grįstais grioviais. Ant pilies plevėsuoja Biržų miesto vėliava ir istorinė vėliava su Vyčiu. Statinius juosia sudėtingų konstrukcijų dekoratyvinės tvorelės, prieigos išgrįstos akmenimis. Šalia bokšto įtaisytas ir tikras gatvės šviestuvas.

Matyti, kad bokštas naujutėlis, geležiniai durų ir pakeliamojo tilto apkaustai dar blizga, sienų medis saulės nė kiek neišblukintas. Priešais statinius auga kelios senos obelys, šiltuoju metu jų lapija tas valdos puošmenas nuo pravažiuojančiųjų gerokai slepia, o dabar keistoji architektūra matyti lyg ant delno.

Teritorija tvoromis neapjuosta, tad įsukame į kiemą. Prie bokšto kaip tik triūsia pats sodybos šeimininkas 43 metų Virginijus Visockas. „Jau net pabodo, visos mašinos stoja, iškiša mobilų telefoną pro langą ir fotografuoja, arba eina per pievą, paveiksluoja iš arčiau, tik saugokis, kad į kadrą nepatektum“, – sako vyras.

Kiti, mandagesni, paklausia, ar galima pilies ir bokšto fone nusifotografuoti. Prie kirdoniečio statinių suguža ištisos šeimos su vaikais, mažieji ir atsistoję, ir atsisėdę pozuoja, matuojasi su įspūdinguoju bokštu.

Tiesa, šeimininko tvirtinimu, rudenį pusė grožio nelikę, štai ir dabar bebaigiąs nurinkti nuo gynybinės tvoros šviestuvų stovus. Šiltojo sezono vakarais tą mažąjį architektūros kompleksą apšviečia visas šimtas lempų, bokšto viduje įtaisytas besisukantis mirgantis šviesulys irgi labai puošia.

Žiemoti jau išneštas ir V.Visocko sukonstruotas didžiulis kubilas, kurio viduje įtaisyta ertmė gėlių vazonams, o išorėje pritaisyta 15 skirtingų spalvų lempų, kurios šviečia pasikrovusios saulės energija.

Akmeniniai gynybiniai grioviai dabar tušti, o vasarą juose tyvuliuoja vanduo, auga vandens lelijos.

Kad dvibokštė pilis yra tikros Biržų pilies kopija, niekam nekyla abejonių, o štai bokštas – grynas V.Visocko fantazijos vaisius. Vyras jo nuo niekur nenusižiūrėjo, darė kaip pats sugalvojęs. „Aš neturiu jokios specialybės, baigiau 11 klasių ir viskas“, – pašnekovas kuklinasi ir aiškina, kad neturi jokių sąsajų nei su inžinerija, nei su menais.

Vėliau priduria, kad po vidurinės šiek tiek dirbo statybininku, o dabar jau bus du dešimtmečiai kaip ūkininkauja. Tik primygtinai klausiamas prisipažįsta, kad ne šiaip kelis hektarus dirba, o yra stambus ūkininkas, su mama ir broliu apdirba 200 ha laukų ir laiko galvijų fermą.

Anot V.Visocko, dabar karvių jau nebedaug likę, tik 60, pagrindiniai ūkio darbai yra grūdinių kultūrų auginimas. Visockai Biržų rajone buvo pirmieji, susigrąžinę giminės žemes ir ėmęsi savarankiškai ūkininkauti.

V.Visocko sodybą sovietmečiu statėsi jo tėvai, bet mama kartu nebegyvena, ji išsikėlė į už kilometro esančią gimtinę, savo tėvų namus, tad vyras čia šeimininkauja vienas. Kieme nė šapelio, ideali tvarka, ūkinių pastatų durys ne tik neseniai nudažytos, bet ir savotiškai papuoštos, prie jų pritvirtinti baltai ir raudonai dažyti senų vežimų ratai, gėlių loveliai. Iš pradžių buvęs nekalbus, V.Visockas vis dėlto įsitraukia į pokalbį ir nuo lietaus slėptis pakviečia į paties sumeistrautą lauko verandą. Prieš ją stovi dailus baltas namukas. Tai vasarinė dušinė, taip pat ūkininko kūrinys.

Verandos stalai ir suolai – irgi darbščiojo ūkininko darbas, kaip ir ąžuoliniai, jau žiemoti sunešti lauko baldai, kurie vasarą stovi prieš dušinę. Pirmieji V.Visocko sukonstruoti kūriniai į kelią atsuktame kieme išdygo prieš 3 metus, tada pastatė vėjinį malūną ir pilį. Bokštą pastatė pernai.

Kodėl taip ėmė puošti savo valdas, atsakymo neturi, tiesiog vieną kartą šovė į galvą, ir viskas. „Gal anksčiau nebuvo laiko?“ – garsiai pasvarsto ūkininkas.

Vyras pasakoja, kad laikas susidėliojo kitaip, kai jo sutuoktinė išvyko gyventi į Angliją. Pirmiausia užsienyje apsigyveno dukra, o paskui ją netrukus išvažiavo ir žmona. Kelerius metus V.Visockas gyvena vienas su 23 metų sūnumi.

Sūnus laimės bandė ieškoti ir Anglijoje, ir Norvegijoje, ten kurį laiką padirbėjo, bet šiuo metu vėl gyvena namie. „Jis dar „plaukioja“, ieško, kur lengviau ir geriau, kai reikia, padeda ūkyje“, – apie atžalą sako tėvas. Oficialiai V.Visockas su žmona dar neišsiskyręs, tačiau tai tik laiko klausimas. Kol su ja gyveno, niekad jokia kūryba neužsiėmė.

„Kai išsiskyriau, ir tokiems darbams laiko atsirado“, – juokiasi vyras ir prisipažįsta, kad žmona nė nežino, kaip kiemas pasikeitė, tų kūrinių nėra mačiusi ir tikriausiai nė nenumano, kokių talentų jos buvęs žmogus turi.

Iš kur tas potraukis kurti, nė pats neįsivaizduoja. Prisimena, kai mažas buvo, labai mėgo lipdyti iš plastilino, pridarydavo kareivių, mašinų, tankų, ta vaikiška kūryba lengvai ėjosi.

Visas kiemo puošmenas V.Visockas konstruoja žiemą, kai nudirbti lauko darbai. O kaip galvijų priežiūra? Juk žiemą nuo jų nėra laisvadienių? „Dirba samdomi darbuotojai“, – paaiškina ūkininkas.

Vyras kūryba užsiima savo ūkio daržinėje. Nebraižo jokių eskizų, galvoje turi vaizdą, kas privalo išeiti.

Daržinėje susipjauna lentas, sukala, nudažo, jau gatavus statinius su keltuvu įkrauna į traktoriaus priekabą ir atbogina į kiemą.

Biržų pilį sumeistravo per du mėnesius, o bokštą pradėjo daryti pernai rudenį ir baigė prieš pat Naujuosius metus.

Architektūrinės konstrukcijos – dar ne viskas, prieš pilį ir bokštą šią vasarą pasodino visžalių dekoratyvinių augalų. Jie apjuosti baltutėlių akmenukų mase, skritulių kraštai apdėti lauko akmenimis. Komplekse dar įkomponuoti ypatingų formų akmenys, juos parsivežė iš savo laukų, o vasarą visa tai dar puošia vazonėliai su gėlėmis.

Suabejojam, gal vis dėlto yra talkinanti moteriška ranka?

V.Visockas atviras: viską daro pats, ir stato, ir augalus sodina, ir gėles prižiūri.

„Dar ir sūpynes pasidariau“, – rodo į jų stovus, mat sėdynė įnešta prieš žiemą į vidų.

Kol kas jų kaip ir niekam nereikia, bet ateityje gal pravers. Pats pasisupti nedrįso, kaipgi suaugęs taip pramogausi?

Aplinkiniai į V.Visocko kiemo puošmenas reagavo įvairiai, vieni vyrą gyrė ir domėjosi, ką toliau konstruos, o kiti šaipėsi, esą užsiima nesąmonėmis, kam tokių bažnyčių namų kieme reikia. Vyras su jais nesiginčijo, juk kiekvienam – savo. Dabar, kai prie kirdoniečio darbų pravažiuojantieji fotografuojasi būriais, skeptikai užsičiaupė.

„Dabar ir pačiam gražu pasidarė“, – šypsosi jis. V.Visockas iš pažįstamo girdėjo, kad Latvijoje gyvenantis vienas lietuvis savą valdą yra išpuošęs daugybe pilių, ten nei gėlių, nei augalų nėra, kelis arus užima tik įvairiausi paties daryti sumažinti statiniai.

„Reikėtų nuvažiuot pasižiūrėt“, – sako pašnekovas, tačiau prisipažįsta, kad šiaip jau keliauti nemėgsta, be būtino reikalo iš namų kojos nekelia. Šią žiemą V.Visockas neplanuoja konstruoti dar vieno statinio, turi rimtesnių sumanymų. Į kelią atsukta gyvenamojo namo veranda aptriušusi, tad pavasariop norėtų imtis jos remonto.

Kadangi pilis ir bokštas stovi prieš tą negražiąją verandą, po remonto šioji turėtų įsilieti į pilies architektūrinį ansamblį.

Mažųjų statinių stiliumi V.Visockas apklijuos verandos sienas, padarys į jų stogus panašią pastogę, priešais verandą, iki pat akmenimis grįsto ploto, pastatys medinę pakylą.

Nuo kelio žiūrint už dabartinės pilies ir bokšto stūksanti veranda turėtų atrodyti lyg pirmųjų tęsinys.