Auginti sliekus, kurie kompostuotų maisto atliekas, prieš penkerius metus sumaniusi 30-metė A.Olendraitė nesulaukė savo gyvenimo draugo Juliaus palaikymo. Tačiau iš pradžių į tokią veiklą labai nepatikliai žvelgęs vyras dabar ir aplinkinius skatina tai daryti.
„Mes jau seniai rūšiavome atliekas – stiklą, plastiką, popierių, tačiau buityje susidaro ir labai daug bioskaidžių, organinių atliekų. Kiekvieną kartą, kai nešdavau šiukšlių maišą į konteinerį, mane grauždavo sąžinė, kad elgiuosi neatsakingai, prisidedu prie klimato kaitos“, – taip Žinių radijui pasakojo Aurelija.
Ji pradėjo ieškoti išeičių ir netrukus nutarė bute kompostuoti organines atliekas. O tai puikiai padeda daryti sliekai.
– Nuo ko reikia pradėti norint užsiimti šia miestiečiams neįprasta veikla?
Aurelija: Atliekos butuose kompostuojamos įvairiai – vieni jas laiko plastiko dėžėse. Man tai nepasirodė priimtina, nes plastikas nėra pralaidus orui, atliekos pradeda pelyti.
Viešėdama Jungtinėse Valstijose mačiau, kaip atliekos kompostuojamos maiše. Jis yra pagamintas iš tvirtos medžiagos ir kartu užtikrina natūralų oro judėjimą. Į maišą atliekas įdedi per viršų, o biohumusą paimi per apačią. Aš pasirinkau šį variantą.
Tokį maišą galima pakabinti kokioje nors nuošalioje vietoje, pavyzdžiui, po laiptais arba nupirkti jam specialų stovą.
Po to reikia į jį įdėti popieriaus, šiek tiek žemės. Ji gali būti sena, iš nereikalingo vazono, net ir su nuvytusiu augalu. O tada įleidžiame Kalifornijos raudonųjų sliekų. Štai ir viskas – galima dėti atliekas. Jas sumaišai ir dugne užverda gyvenimas. Jeigu žemė ir atliekos labai sausos, galima šiek tiek įpilti vandens.
O vėliau drėgmės atsiranda nuo pačių atliekų. Jeigu kurį laiką meti labai vandeningas atliekas – arbūzus, daržoves – drėgmės perteklių galima sumažinti įmetant popieriaus.
Kalifornijos sliekai – daug dėmesio nereikalaujantys „augintiniai“. Jie sau ramiai darbuojasi, ir tiek.
– Iš pradžių Julius labai kreivai žiūrėjo į šią veiklą, bet po to net pats mėgino siūti specialius maišus. Kaip tai atsitiko?
Julius: kai iš Aurelijos išgirdau, kad ji nori virtuvėje laikyti kompostavimo maišą su sliekais, man šis sumanymas iš pradžių pasirodė labai keistas. Kur tai matyta – sliekai virtuvėje. Bet aš per daug nesipriešinau, tik pasakiau Aurelijai, kad tu pati savo sliekais ir rūpinsiesi – aš rankų nekišiu.
Bet atsitiko taip, kaip man vaikystėje, kai aš norėjau turėti namuose augintinį. Tėvai leido, bet įspėjo, kad aš vienas turėsiu juo rūpintis.
Tačiau po kiek laiko jie pamilo mano gyvūnėlį ir jo priežiūros nebesikratė. Taip buvo ir su sliekais – jie po truputį tapo bendru rūpesčiu ir dabar matau, jog buityje labai gerai tinka.
Aurelija: Mes pirmąjį maišą sliekams siuntėmės iš Amerikos, nes niekur kitur jo nepavyko rasti, jie palyginti brangūs, vienas kainavo apie 70 eurų bei dar siuntimo išlaidos. Todėl Julius pats nutarė pamėginti siūti maišus. Juolab jų užsigeidė ir mūsų draugai.
Julius: Parsinešiau iš rūsio seną mamos siuvamąją mašiną, radau kažkokią rusišką instrukciją, mašiną išardžiau, viską sutepiau alyva, vėl sudėjau ir ji pradėjo veikti. Pasiuvau porą maišų.
Išėjo šleivoki, todėl viename nedideliame Lietuvos miestelyje radome profesionalią siuvėją, kuri pasiuvo kitą reikiamą partiją – dar 20 maišų. Daugumą jų nupirko mūsų draugai.
– Iš ko tie maišai siuvami? Ar reikia specialios medžiagos?
Julius: Taip, ji net turi savo prekinį pavadinimą – „Cordura“. Jos padirbinių galima rasti net ir siuvimo reikmenų parduotuvėse, tačiau kaip ir kiekvienas padirbinys, ji neatitinka visų reikalavimų ir specifikacijų.
Iš pradžių bandėme iš šios medžiagos siūti, bet tai nepasiteisino. Teko pirkti originalią, brangesnę, medžiagą. Iš jos siuvamos ir kuprinės, kitokie techniniai gaminiai. Tai labai tvirta medžiaga, nes susidaręs biohumusas sveria tikrai nemažai.
– Kiek veiklos pradžiai reikia sliekų? Dešimties, šimto?
Julius: Tai priklauso nuo to, kiek atliekų pateks į maišą. Yra apskaičiuota, kad vienas sliekas per dieną sudoroja pusę savo svorio atliekų. Jei sliekai sveria 200 gramų, jie per dieną gali apdoroti iki 100 gramų maisto atliekų.
Pavyzdžiui, kai nuskuti bulvių geram kugeliui, lupenų lieka 300–400 gramų. Štai taip galima pasiskaičiuoti. Kita vertus, tai labai gerai, nes suvoki, kiek tu kas dieną išmeti maisto atliekų į šiukšlių konteinerius.
Dviejų asmenų šeimai pradžiai reikia mažiausiai 200 gramų sliekų. Bet jeigu tai vegetarų ar veganų šeima, jiems reikės dar daugiau sliekų – liks daugiau įvairių daržovių nuopjovų.
Reikia turėti galvoje, kad tie sliekai, kaip kokia tarkavimo mašinėlė, nenaikina atliekų akimirksniu. Tam reikia laiko. Tiesa, Kalifornijos sliekai darbuojasi kur kas našiau nei mūsiškiai lietuviški.
Mes su Aurelija iš pradžių įsigijome beveik kilogramą sliekų. Tiesa, jų buvo kiek per daug, jie viską labai greitai sunaikindavo, todėl dalį sliekų išdalijome draugams.
– Ar nedvokia tas maišas su atliekomis ir sliekais?
Aurelija: Aš visada smalsuolius kviečiu į svečius, kad jie įsitikintų, jog nėra jokio blogo kvapo. Aš irgi gal nebūčiau jų įsigijusi, jei pirma nebūčiau apsilankiusi pas šia veikla užsiimančią draugę Jungtinėse Valstijose.
Žinoma, yra kelios taisyklės, kurių reikia laikytis kompostuojant atliekas bute. Mes į maišą nemetame pieno produktų, mėsos ar tokių atliekų, kurios greičiau pradės dvokti nei bus suskaidytos. Nemetame ir citrusinių, rūgščių vaisių, nes jie gali pakenkti sliekams.
– O svogūnai, česnakai?
Aurelija: Šiaip reikėtų jų privengti, tačiau savaitgalį viriau moliūgų sriubą, tai į maišą išmečiau ir česnako, ir svogūno. Viskas gerai – perdirbo.
Jeigu matome, kad su atliekomis sliekai nesusidoroja, jų papildomai pasiskoliname ar išsinuomojame iš draugų. Sliekai, jeigu geros sąlygos, greitai dauginasi, po mėnesio jau gali grąžinti dvigubą kiekį.
– Kaip į tokią veiklą reaguoja jūsų tėvai?
Aurelija: Tiek mano, tiek Juliaus tėvai apsidžiaugė, ir jų lauko kompostinėse jau gyvena Kalifornijos raudonieji sliekai – iš mūsų pasiėmė.
Mano mama, gyvenanti kaime, sakė, kad pradėjus darbuotis „amerikonams“ žaliųjų atliekų komposto krūva labai greitai ėmė mažėti.
Julius: Sliekai gamina biohumusą – sodininkų auksą. Tai augalams labai naudinga žemės pavidalo natūrali trąša. Tiesa, jo nepasigamina labai daug – dešimt kartų mažiau, nei išmetama atliekų.
Aš netgi mūsų maišą vadinu šiukšliadėže be dugno, nes ten palyginti daug metame, bet mažai išimame.
– O kaip vyksta humuso išėmimas?
Aurelija: Po maišu visada stovi dubuo ar nedidelis kibiras, kad į jį galėtų nutekėti drėgmės perteklius, jei toks susidaro. Jis dar vadinamas sliekų arbatėle, kuri yra labai gera trąša augalams laistyti.
O biohumusas yra iškratomas per maišo apačioje esančią skylę, kuri būna užrišta.
– Maisto atliekas kompostuojate jau penkerius metus. Ar per tą laiką patyrėte nesėkmių?
Aurelija: Buvo. Iš pradžių nesinorėjo sliekų įsileisti į virtuvę, tai juos apgyvendinau terasoje. Užklupo skruzdėlės, dalį teko išmesti.
Kitą kartą smarkiai sulijo. Sliekai vandens nemėgsta, todėl dalis jų žuvo.
– O nebūna taip, kad per maišo apačią iškristų sliekų?
Aurelija: Ne, to tikrai nėra buvę. Nebent į tą sliekų arbatėlę koks vienas kitas įkrinta. Bet tai labai retas atvejis.
– Kas prižiūri „augintinius“, kai išvykstate kelioms savaitėms iš namų atostogauti?
Aurelija: Galima sliekus palikti nors ir mėnesiui. Tereikia kiek daugiau atliekų įmesti. O jeigu jų pritrūksta, tai sliekai gali tą patį dar kartą perdirbti – nieko neatsitiks.
– Ar dar yra prasmė tai daryti, kai prie namų jau įrengiami maisto atliekų konteineriai?
Aurelija: Aš asmeniškai tokių konteinerių dar nemačiau. Kol juos dar pastatys, kol žmonės išmoks rūšiuoti, naudotis. O kur tos atliekos iškeliauja? Kas su jomis bus daroma?
O čia viskas aišku. Jeigu nori balkone užsiauginti kokį pomidorą ar prieskoninių žolelių, pasiimi kuo puikiausios žemės iš savo maišo ir augini į sveikatą.
Julius: Dažnam tingiam lietuviui irgi turėtų būti patogiau kelis graužtukus, atsegus užtrauktuką, išmesti į maišą, nei žiemą per šaltį pėdinti iki konteinerio.
– Jūs tokia veikla tausojate ir gamtą.
Julius: Taip, juk į sąvartynus nukeliavusios maisto atliekos tiesiog pūva, gaminamos metano dujos, kurios patenka į atmosferą. Pažangesnėse šalyse virš sąvartynų statomos metano elektrinės, pas mus dar to nėra.
Kai obuolio graužtuką išmeti pro mašinos langą ant miško paklotės, jis labai greitai sunyksta. Kai jis su kitomis šiukšlėmis plastiko maišelyje patenka į sąvartyną, prasideda puvimo procesai.
– Ar pradėję kompostuoti atliekas rečiau nešate šiukšles į konteinerius?
Aurelija: Žinoma, mums likusioms atliekoms netgi teko įsigyti mažesnį kibirą, nes ankstesnis tapo per didelis. Į jį patenka labai mažai atliekų – tik gyvulinės kilmės atliekos. Jei namuose ir pradeda dvokti, tai tik šios atliekos.
Sliekai net ir kiaušinių lukštus sėkmingai sunaikina.
