Kėdainietė kuria originalias interjero detales – idėjų parsivežė ir iš tremties

Sibire gimusi moteris neslepia, jog gyvenimas tokioje aplinkoje, arti gamtos, matyt, ir paskatino norą užsiimti kūryba. Medžių šakelės, kankorėžiai, akmenėliai puikiai pasitarnaudavo, kai laisvomis valandėlėmis norėjosi kažkuo užsiimti. O ir priemonių įmantresnių, kaip sako pašnekovė, išskyrus plastilino, tiesiog nebuvo.

„Manau, kad jau gimiau su potraukiu į kūrybą. Bet kokią. Gimiau Sibire, tad būdavo ir vaikystėje, jei jau radau kankorėžį, tai sėdžiu ir kažką konstruoju, dar šakelių kokių pasirankioju.

Vasarą gyvenome miške su meškomis ir laukiniais šunimis, nes ten tėtis buvo namą pasistatęs, tad tokia supanti aplinka, matyt, ir nulėmė arba paskatino kurti iš to, ką duoda gamta, o vėliau – iš to, kas tampa lyg ir nebereikalinga.

Sibiras apskritai atmintyje paliko labai ryškius prisiminimus. Pamenu buvo toks nutikimas: buvau sulaukusi gal vos šešerių, kai panorusi pasmalyžiauti išėjau taigoje uogauti. Rinkau kastinikas. Auga šios uogos ir Lietuvoje, tačiau, kaip vadinasi, pasakyti negaliu. Tokios mažos, skanios, rausvos uogytės, lyg permatomos. Rinkau rinkau, o paskui apsisuku – vien beržai. Kelio atgal neberandu. Nežinau, kiek laiko klajojau, kol galiausiai su malūnsparniu mane rado po palinkusiu beržu.

Kitą kartą buvo mane radę ir šuns būdoj su kuprine, nes į mokyklą eiti nenorėjau, – juokiasi prisiminusi. – Žiemos ten būdavo gilios, žvarbios, temperatūra nukrisdavo iki keturiasdešimties laipsnių žemiau nulio. Tėtis mums su sese buvo net slides pagaminęs. Grūdindavo mus, vaikus. Būdavo tėvelis išneša mus į lauką, su sniegu aptrina ir atgal parneša. Augome gydytojų nematę. Su gydytojais pirmą kartą gyvenime susidūriau tuomet, kai pasaulį išvysti turėjo sūnus – gimdymo metu.

Sibire ir rudas meškas mačiau, ir kedro riešutus valgydavau. Daug prisiminimų paliko.“

Antrinės žaliavos į Danguolės rankose pirmą kartą atsidūrė, kai teko atsisveikinti su savo keturiolika metų mylėtu ir globotu šeimos nariu – šuneliu.

„Atsisveikinti buvo labai skaudu, todėl ilgai svarsčiau, kaip būtų galima jį įamžinti, kad niekada jo nepamirštume. Tuomet pirmą kartą antrines žaliavas prikėliau naujam gyvenimui. Tik pavidalu kitokiu“, – rankose laikydama vazą su keturkojo nuotrauka prisimena pašnekovė.

Danguolė sako, jog po galybės kūrybinių bandymų eksperimentuoja ji dar ir šiandien ir vis dar sugeba atrasti kažką naujo. Beje, eksperimentuoja moteris ne tik smulkias interjero detales ar papuošalus kurdama, bet ir  statybose.

„Pasitelkusi fantaziją ir originalias idėjas kaimynei net balkoną esu renovavusi. Dekoras pavyko stebėtinai gražiai, o ir kokybe skųstis negalima“, – sako pašnekovė.

O štai pasidomėjus, ar eksperimentams reikalingas ir gausus žinių bagažas, ji tik kukliai šypteli ir tikina negalinti atsakyti, ar žinių, ar fantazijos čia labiau reikia.

„Reikia, žinoma, ir žinių. Bet reikia ir lakios fantazijos. Aš pamatau kažką, tarkime, šiaudą, ir galvoju: „Aha, jis blizgus, vadinasi, turbūt galima jį ir statybose panaudoti, pavyzdžiui, sienų dekoravimui, kad blizgesio suteiktų.“ Pamakaluoju reikiamas priemones kibire ir įsitikinu, kad neklydau.

O ar žinote, kad, pavyzdžiui, ir iš plytelių klijų galima neįtikėtinai gražią dekoratyvinę sieną padaryti?

Visokios mintys manoje galvoje sukasi. Kiti būna net juokiasi ir vadina mane gyvu eksperimentu“, – juokiasi Danguolė.

Įvairios atliekos pačios randa kelią į jos rankas – kūrybinėmis medžiagomis ją dažniausiai aprūpina draugai ir kolegos, kurie žino, jog atsidūrę Danguolės namuose įvairūs daiktai gali įgauti naują ir visiškai kitos paskirties gyvenimą.

Tiesa, šiandien Danguolė parodyti, kokią aibę kūrinių buvo sukūrusi, negali, mat viskas, kas buvo gražiausia ir geriausia jos kolekcijoje, jau parduota, išdovanota. O joje būta visko: nuo interjero detalių iki papuošalų: sagių, užuolaidų laikiklių, paveikslų, vazų, dubenėlių, suvenyrų, žiedų, pakabukų, taupyklių, telefono dėklų.

„Pirmiausia viską gaminau sau ir tik tuomet kitiems. Man svarbu įsitikinti, jog tikrai pavyks, bus estetiška, praktiška, kokybiška“, – sako pašnekovė.

Tualetinis popierius, kepimo popierius, kaproninės kojinės, gipiūras ir kitokia tekstilė, statybinis glaistas, siūlai, servetėlės, stikliniai buteliai, užtrauktukai, medis, akmuo, medžiaginiai maišai, pistacijos ir kiti riešutai, plastikas, žvakės, apelsinų žievelės, oda, šiaudai, metalas, skardinės, plastikas, įvairūs karoliukai ir net kiaušinių dėklai – tai žaliavos, kurias moteris pasitelkia kūryboje.

„Turbūt dar ne viską išvardijau, – juokiasi Danguole. – Žodžiu, kaupiu viską, ką galima prikelti antram gyvenimui.“

Darbas su jau naudotais daiktais ar įvairiomis atraižomis bei likučiais reikalauja nemažai laiko sąnaudų, juk tenka prisitaikyti prie savitos daikto formos ir detalių, tačiau visa tai tik atveria visišką kūrybos laisvę, nes medžiagų kaštai yra neriboti.

Tik kaip su fantazija?

„Fantazija taip pat neribota, – šypsosi Danguolė. – Menas apskritai yra neišsemiamas. Kaip dailininkai nutapo vis kažką naujo, lygiai taip pat ir šioje srityje – klijuoji, teplioji, lydai, karpai ir gauni vis kitokį rezultatą. Beje, kartais jis ir lūkesčius pranoksta.“

Pašnekovė neslepia ir su šypsena veide sako vis dar negalinti suprasti, kodėl kūrybinės mintys ramybės neduoda naktį, kai reikia ilsėtis.

„Tik atsigulk ir, žiūrėk, jau pradeda į galvą lįsti visokios mintys, kad būtų galima tokią ar anokią vazą sukurti, iš to ar ano štai tokį papuošalą padaryti. Turbūt todėl dažnai naktinėju ir ne dienos metu, o vėlyvais vakarais ir naktimis kažką savo mažose dirbtuvėse meistrauju. Ir, tiesą sakant, ne tik iš antrinių žaliavų. Mėgstu sugalvoti vis kažką naujo, išbandyti savo kūrybines jėgas įvairiose srityse: piešime, statybose, spektaklių režisavime, – sako Danguolė ir priduria, jog nuo to gyventi jai tik dar įdomiau. – Atsibostų daryti tą patį per tą patį. Be to, kūryba padeda atsipalaiduoti, apie nieką daugiau, išskyrus kūrybinį procesą, negalvoti.“

„Kokios šiandien naujos kūrybinės mintys neduoda Jums ramybės?“ – klausiame pašnekovės.

„Dabar kaupiu akmenėlius, bandysiu piešti ant jų, o prie piešinėlio įkomponuoti talismaną, kuris, pavyzdžiui, neštų sėkmė, meilę, sveikatą. Dar nežinau, kaip tai pavyks, bet tikiuosi, jog rezultatas bus sėkmingas.

Tiesa, dažnai tam įtakos turi vyraujanti nuotaika. Jei ji gera, pakili, būna ir iki paryčių kažką veikiu ir nepastebiu, kaip greitai laikas praeina. Tuomet būna, kad ir vyras pabudęs sako: „Eisi tu miegot ar ne? Pažiūrėk, kiek dabar valandų.“ O mane visas procesas taip užburia, taip džiugina, kad tiesiog negaliu visko mesti, turiu dar bent šiek tiek padirbėti“, – juokiasi Danguole.

Dar vienas projektas, kurį moteris siekia įgyvendinti – šeimos medis, kuris papuoštų darbovietės – Dotnuvos slaugos namų – erdves.

„Medis turėtų būti iš kamštinės plokštės, o jo šakas puoštų spalvoti visų darbuotojų delnų antspaudai. Ant šio medžio šakelių būtų galima kabinti ir nuotraukas su akimirkomis iš gyvenimo Dotnuvos slaugos namuose. Tai – lyg šeimos medis, o mes, darbuotojai, tam tikra prasme ir esame šeima. Be to, toks medis į slaugos namų erdves, manau, įneštų daugiau įvairovės, spalvų, teigiamų emocijų“, – apie kol kas dar neįgyvendintą projektą pasvajoja pašnekovė.

Beje, savo darbus iš antrinių žaliavų Danguolė yra pristačiusi ir kolegoms. Dotnuvos slaugos namuose buvo surengta jos kūrybinių darbų paroda.

„Buvau atnešusi kelis darbelius į darbovietę ir palikusi. Vėliau direktorius pasiūlė pabandyti surengti čia parodėlę. Malonu, kad pasitikėjo ir leido tai padaryti. Iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau ryžausi“, – sako pašnekovė.

Apie naują parodą kol kas moteris negalvojanti, tačiau ranka į tai taip pat nenumoja ir sako kol kas nežinanti, galbūt vieną dieną užklups netikėta mintis ir jos rankose gims nauji, tačiau visai kitokio pobūdžio kūriniai.

Pašnekovė juokauja, jog įvairios atliekos pačios randa kelią į jos rankas – kūrybinėmis medžiagomis ją dažniausiai aprūpina draugai ir kolegos, kurie žino, jog jų namuose susikaupę ir bene paskutines dienas iki išmetimo skaičiuojantys daiktai atsidūrę Danguolės namuose gali įgauti naują ir visiškai kitos paskirties gyvenimą.

Būtent čia, namuose esančiose nedidelėse dirbtuvėlėse, moteris kuria, svajoja, planuoja ir keisčiausias idėjas realizuoja. Jose apstu ne tik antrinių žaliavų, bet ir statybinių medžiagų, įvairiausių įrankių, flakonėlių bei kitų priemonių, reikalingų kūrybiniam darbui. O kad šiose erdvėse pakaktų ir vietos prisėsti, kūrybinę tvarką palaikyti padeda pašnekovės dukra.

Mėgstu sugalvoti vis kažką naujo, išbandyti savo kūrybines jėgas įvairiose srityse: piešime, statybose, spektaklių režisavime.D. Bacevičienė

„Turiu erdvę namuose, kurioje ir realizuoju savo mintis. Ten – tikras bardakas, kaip mano dukrytė sako. Ji dar kartais pajuokauja, kad čia gal koks senatvės požymis viską kaupti. Štai taip pajuokauja dukra, papokštauja ir nelieka, kur dėtis, tenka apsitvarkyti, – juokiasi Danguolė. – Tiesa, kaip tik neseniai tvarką dariau, tačiau nieko neišmečiau, nes, o jei kada prireiks? Tad daug medžiagų susidėjau tvarkingai į dėžes ir rūsyje sustačiau.

Beje, smarkiai sumažėjo ir darbų skaičius, netgi, sakyčiau, nieko neliko. Anksčiau būdavo pridarau visokiausių dalykėlių, susistatau ir grožiuosi, o štai kai pradėjau sulaukti prašymų pagaminti tai vieną, tai kitą darbelį, supratau, kad reikia viską išdalinti, nes greitai vietos čia net kojai įkelti nebeužteks.“

Nors nepaliaujamai kalbama apie gamtos tausojimą bei šiukšlių rūšiavimą, mes vis dar lengva ranka atsikratome daugelio atliekų, kurios dar gali būti tinkamos naudojimui. Taigi turbūt tik įkvepiantys pavyzdžiai gali prisidėti prie visuomenės ekologinio sąmoningumo.

Danguolės teigimu, funkcionalius bei praktiškus daiktus mes galime pasigaminti kiekvienas. Tam nereikia didelių investicijų, tik šiek tiek laiko ir fantazijos. Pabandykite ir patys įsitikinsite, jog turimi resursai ne tik panardins jus į kūrybą, bet ir sumažins namuose susidarančių atliekų kiekius bei ugdys vartojimo kultūros atsakingumą.

„Tikiuosi, jog mano hobis prisideda prie vartojimo kultūros ugdymo. Kartais apie tai byloja žmonių atsiliepimai. Būna padovanoju kažkam kokia gražia proga savo darbelį, o tas žmogus, žiūrėk, ir sako: „Matai, ką galima padaryti. O mes išmetame.“ – pasakoja Danguolė.

Tinklinis, liaudiški ir pramoginiai šokiai, aeroklubas, dailė, statybos, režisūra, aerobika, socialinis darbas – tiek per savo gyvenimą įvairių veiklų yra išbandžiusi Danguolė. O ateitis nenuspėjama, tad kas žino, kokios naujos patirtys jos dar laukia...

Tačiau kol kas veiklos ir kūrybinių minčių, patys tuo įsitikinote, Danguolei tikrai netrūksta – įgyvendinusi vieną projektą, ji pradeda svarstyti apie kitą. Na, o kad gyvenimas būtų dar įdomesnis, Danguole jau kuris laikas audžia mintį apie šuolį parašiutu.

„Kadaise lankiau aeroklubą Vilniuje, galbūt būčiau jame pasilikus, tačiau užklupus negandoms, šią veiklą turėjau nutraukti. Todėl jau kuris laikas svajoju apie galimybę tai patirti dar kartą. Kai tik pasitaikys proga, būtinai šią svajonę įgyvendinsiu“, – pokalbį gražia svajone vainikuoja Danguolė.