Apie išvaizdą ir charakterį – pelėdnagių varde
Ankstyviausias Pelėdnagių kaimo paminėjimų dokumentuose žinomas 1583 ar 1584 m. – село Пеледнаги. Paskui gausiau duomenų (ypač apie užrašytas vietovardžio formas, asmenvardžių kilmę) nuo 1601-ųjų teikia Josvainių bažnyčios metrikų knygos. Apie senojo ir šiandienos Pelėdnagių kaimo bei dvaro (palivarko) istoriją parašė Vaidas Banys.
Metrikų knygose užrašytų Pelėdnagių formų įvairovės XVII a. 1–2 dešimtmečiais beveik nebūta: de peletnoga, depeletnogi, de peletnogi, ex pilenogie, ex Pełednagi, ex Pełednagie, ex Pełednag, ex Pełenagie. Šios ir vėlesnės lytys XVII–XVIII a. nuosekliai fiksuotos be jungiamosios balsės. Dėl priebalsių asimiliacijos kartais įvairuoja antrosios šaknies ėd- priebalsė – užrašoma d arba t.
Pelėdnagių pavadinimas paprastai kildinamas iš daiktavardinių dėmenų pelėda ir nagas. Kas apie tuos bendrinius žodžius porinama „Lietuvių kalbos žodyne“?
Kartais pelėda pavadindavo netvarkingą, apsileidusį ar negražų žmogų. Todėl ir pelėdinti reiškė „pravardžiuoti pelėda“. Primintini dar kai kurie dūriniai ar vediniai. Tas yra pelėdakis, kurio pelėdiškos akys, t. y. kaip pelėdos. Kas susivėlęs, didele galva, negražus ar apykvailis, neišmanėlis – tas pelėdgalvis. Pelėdnosis – kumpanosis, kieno nosis buvo kaip pelėdos snapas. Kurio veidas lyg pelėdos (pelėdiškas), negražus, nepatrauklus – tas jau pelėdsnapis.
Nors gerą meistrą pagirdavę, pastebėdami jį turint auksinius nagus (dar palyginkime nagas, nagelis „nagingas žmogus“), tačiau negailėta žodžiais nagas, naga („kanopa“) pasišvaistyti ir negatyviąja prasme, pavyzdžiui, apie šykštuolį neretai tardavo – nagà, nagagraužys, nagakrimtys, nagalaižys. Atkreipkime dėmesį į žodžio naga reikšmę „kanopa“, – taigi galimos asociacijos ne tik su rankų ar kojų nagais, bet ir gyvulio kūno dalimi (nors išties žmogus – irgi gyvūnas).
Europos regose pelėda buvo išminties simbolis, bet lietuvio pasąmonėje ir perkeltinės reikšmės lyginimuose dažniau pelėda sieta su nepatrauklia išvaizda (dėmesys vis į ne itin malonaus veido žmogų) arba dviem menkos elgsenos bruožais (apsileidęs, neišmanėlis). Prie pastarųjų limpa ir paminėta charakterio ypatybė – šykštumas, nusakomas žodžiu „nagas“. Į šią grupę siūlosi ir dūrinys pelėdnagis – „Lietuvių kalbos žodynas“ primena, kad taip menkinamai buvo įvardintas prastos elgsenos žmogus: „Tas pelėdnagis visuomet ką nors blogo padarys“.
Taigi gal dėl vienų ar kitų nežavių bruožų žmogus arba netgi grupė buvo išradingai pravardžiuojami pelėdnagiais, tas iš bendrinių žodžių kilęs apibendrintas įvardijimas tarp kaimynų paplitęs ir visuotinai įsigalėjęs kaip oficialus asmenvardis Pelėdnagis, Pelėdnagiai, iš šio tikrinio žodžio kilęs ir tų asmenų gyvenamosios vietos Pelėdnagiai pavadinimas.
Platesnius asociacinius kultūrinius kontekstus skleistų mokslininkų pastebėjimai: „Kaimų ir viensėdžių vardai – tai ir kūryba, nusakanti senųjų bendruomenių charakterį, apibūdintą, greičiausiai, kaimynų, atskleidžianti buvusius kaimynystės santykius ir leidžianti pažinti pačius „kūrėjus“, pvz.: Ramučiai, Tursučiai, Gražūsiai, Graudūšiai, Baibokai, Pikčiai, Skūpai, Pelėdnagiai, Pamatlindžiai, Kaupšikiai (dabar pakeisti į Kaupiškius), Šunkepiai, Vištagerkliai, Vanagėliai, Purveliai, Meškučiai, Giraitėliai, Gireliai, Noragėliai ir kt.“
Tikriausiai ilgainiui kalbos jausenos apsilpo, išnyko bendrinių žodžių, iš kurių kilo pavadinimas, pirminės reikšmės, t. y. dalis negatyvių atspalvių per šimtmečius buvo primiršti, per kartų kartas išblanko buvusios konkrečios žodžių prasmės. Šiandien kaimynams Pelėdnagiai jau nekelia prastų asociacijų, teliko tik kaip intriguojančios darybos ir reikšmės pavadinimas, beje, toks vienintelis Lietuvoje.
Panašios darybos sudurtinių vardų tuomet būta ir gretimose apylinkėse, pavyzdžiui: *Baltnagiai – kaimelis Josvainių valsčiuje 1696 m. (Wioska Baltnagie; W tey wioske Baltnagiach; priklausė Likčionių dvarui, Betygalos link, prie Dubysos up.), to kaimelio gyventojas Franciszek Baltnagis; Daužnagiai – kaimas Tendžiogalos apylinkėse, XVI a. priklausė Šaukoto dvarui.
Aptariant bendrinius žodžius, nepamirština ir žodžio pelėda kilmė. Kalbininkai pastebi, kad pirmasis dėmuo pelė yra giminiškas bendrašakniams baltų ir slavų kalbų grupės žodžiams, kurie reiškia „silpnai šviesti, mirgėti“, primenamas prūsų kalbos žodis pele „lingė“, t. y. vanagų pošeimio paukštis, Circus; pavadinimas atsiradęs pagal paukščio spalvą – lingėms būdinga pilk(šv)umo bei rusvumo spalva; ta, kuri pilkšva, rusva.
Dokumentais paliudyti XVI a. lietuviški asmenvardžiai Pelėkasis, Pelė́da, Pelėjė́da, Pẽlis, Pẽlius, Pelỹs, vėlesni Pelė́das, Pelė́džius , nors kai kurie jų gali būti krikštavardžio Feliksas liaudiško varianto vediniai. Galbūt Dotnuvos bažnyčios metrikų knygoje 1703 m. užrašytas asmenvardis *Pelintis irgi yra bendrašaknis: Matheus Parentis Stanisla‘ Pelintis et Matris Barbaræ Iuszkiewiczowa [Dt K 1693–1764: 79v].
Pelėdnagių kaimo vaizdai. Svarstant apie žodžio pelėda kilmę, pasitelkiamas ir lietuviškas žodis ė́sti, ė́da „imti maistą (kramtant), valgyti“, dar palyginama su leksikono pavyzdžiais duonėdis, gyvė́da, lietuviškais asmenvardžiais Vaišėda, Dalgėda. Kiti mokslininkai, kreipdami dėmesį į sandą ėda, prie sudurtinio pelėdos šlieja tokios pačios darybos skruzdėda, o prie priesagos -r-(plg. ėdrus) darinių vardija žuvėdra, avėdra, žmogėdra.
Kiti hipotetiniai Pelėdnagių kilmės variantai šiame rašte neplėtojami, nes jie sietųsi su dar senesne kalbos istorija, nors išties pavadinimas Pelėdnagiai galėtų būti kaip Valakų reformos XVI a. viduryje pasekmė.
Pabaigai telieka sužaisti leksikos pavyzdžiais: tiek bendriniame žodyje pelėdnagis, tiek tikriniame Pelėdnagiai anksčiau pateiktą kalbos psichologijos atspindį (apykvailis, prasta išvaizda ir elgsena) pastiprinkime šiandienos žmogaus asociacijomis apie pelėdoskalbinius kaimynus gyvėdą, avėdrą, žmogėdrą... Pripažinkim: tai ne tik intriguoja, bet jautresnei ausiai kelia ir sumaiščių.
Gal todėl šiandienos suaugusieji, nesitaikstantys su pelėdnagio, kaip atgrubnagio, prasme, apie Pelėdnagių – „darbščių bei sumanių žmonių bendruomenę“ – vardo kilmę kuria perdėm laužtas iš piršto literatūrines pseudoetimologijas, kurios nekvepia jokiais tautosakos motyvais.
Teksto vertybė tik ta, kad naujai paskelbta pelėdnagio kaip atgrubnagio interpretacija, tai naujai praplečia perkeltinę žodžio vartojimo sferą. Bet, ugdant lietuvio tapatybę, bandant suvokti protėvių tekstus ir su vaikais mokantis žaismingai kurti šiuolaikines sakmes, vis dėlto jas reikia grįsti senųjų sakmių struktūra ir logika.
Pelė́dnagiai yra pastovaus kirčiavimo. Pelėdnagių ar šio krašto gyventojas, iš čia kilęs, su vieta besitapatinantis asmuo nusakomas žodžiais pelėdnagìškis(šis populiaresnis) arba pelėdnagiẽtis, abi formos yra tinkamos vartoti.
